2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Taškas širdy (3) Išdavikas ir didvyris.

Tuo metu aš domėjausi filosofija, ypač egzistencine, teatru, dramaturgija ir kitais dalykais. Kitaip sakant, sirgau tuo metu, madingomis ligomis.
 Egzistencinė filosofija analizuodavo žmogų įstatydama jį į kritines, ribines situacijas.
 Noras žudytis atsiranda tuomet kai tarp individo ir visuomenės yra tam tikras konfliktas arba išsiderinimas. Taip iškilo klausimas išanalizuoti kitus kritinius atvejus tarp individo ir jo aplinkos, o tiksliau visuomenės.
 Ir vienas iš tokių kritinių atvejų kai aiškiai atsispindi visuomenės ir individo santykis yra tuomet kai individas atsiduria situacijoje kurioje yra verčiamas išduoti savo tėvynę.

                                               Išdavikas ir didvyris

Įsivaizduokime karą. Priešas pagauna "liežuvį" iš kurio reikalauja išduoti savo tėvynę. Tėvynė tai  šio žmogaus tėvai, broliai, seserys, draugai, giminaičiai, bendraklasiai, bendradarbiai ir t.t. Kitaip sakant visi tie žmonės kuriuos jis yra sutikęs savo gyvenime, kurie sudarė jo aplinką, jo sociumą.
 Sąlygos tokios: jei išduodi, pats lieki gyvas, bet žūsta visi artimieji, kaip ir sakiau, tėvynė.
 Jei neišduodi, pats netenki gyvybės, bet tėvynė išlieka.
 Situacija kaip matot sudėtinga, arba-arba.
  Parinksime du herojus. Tegul vienas iš jų bus mylimas tėvų, senelių, brolių seserų, gražiai auklėtas, jame atskleisti potencialūs jo gebėjimai. jis yra gerbiamas ir vertinamas savo tėvynainių. Pavadinsiu jį teigiamu herojumi.
 O antras tegul bus iš asocialios šeimos kurio niekas nemyli, yra apleistas. Jis apleistas iki tokio lygmens, kad  negali niekaip sugyventi su  bendraamžiais, klasiokais, bendradarbiais. Kitaip sakant jis yra asocialus, tai yra atmestas pačios visuomenės  a priori.
O dabar bandykime įsivaizduoti kokius išgyvenimus patirs vienas ir kitas herojai. Bandykime įsivaizduoti kaip jie jausis, ką išgyvens ir kaip jų  išgyvenimai pasireikš poelgiuose.
 Taip vadinamas, teigiamas herojus susidurs su vidine problema kuri pasireikš: jam bus skaudu suvokti, kad  jo artimieji, kurie jį mylėjo ir viską darė, kad jis pataptų žmogumi turės žūti ar kaip nors kitaip kentėti.
Arba. Sakysim, kad jis bus kankinamas ir neatlaikęs išduos. Tuomet jis išgyvens kaltės jausmą, kuris gali būti nepakeliamas. Ir šio jausmo stiprumas bus tiesiogiai proporcingas tam gerumui kurį jis patyrė iš artimųjų. Tai yra iš tėvynės. Suvokęs tai jis gali turėti pakankamai jėgų atlaikyti baisiausius kankinimus.
 O ką išgyvens neigiamas herojus? O lygiai tą patį ką išgyvena bet koks gyvūnas. Gelbės savo kailį. Gelbės savo kailį ir darys  tai ko iš jo tuo metu reikalaujama. Ir jis bus teisus. Visiškai teisus. Nes žmogiško faktoriaus pas jį nėra. Nu nėra ir tiek. Nes žmogišką faktorių suteikia  jo visuomenė, aplinka, sociumas.
Sakysim švelnesnė išdavimo forma kai perbėga mokslininkai, specialistai iš šalies į šalį ar į kitą firmą nes jiems paprastai pasiūlo aukštesnį įvertinimą ar socialinį statusą nei jie turi  toje ar anoje visuomenėje.


Štai tokie mano samprotavimai buvo maždaug 30 metų atgal. Šiandien aš mąstai jau kiek kitaip. Ko gero giliau ir plačiau. Šiandien galiu pasakyti tik tai, kad tuo metu išgyventas kaltės jausmas manyje pagimdė žmogų. Nes tik kaltės ir gėdos išgyvenimai gimdo žmogų. Koks ten tas žmogus, toks... bet užuomazgos tikrai jau gimsta, o tai vadinama, kad gimė taškas širdy.

Pratęsimas bus, bet šias tris dalis jau galiu pateikti į viešumą.

2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Taškas širdy (2)

O buvo taip.
Jau keli metai gyvenau kitame mieste. Su gimtojo miesto jaunystės draugais, buvusiais bendrakursiais kartais susiskambindavau. Kartą tokio, eilinio pokalbio metu draugas anapus ragelio paklausia: ar žinai, kad Antanas nusižudė!!!!
 Kaip, kodėl.... Po kiek laiko padėjome ragelius.
Nejučia, kažkur laike pusvalandžio, manyje atsirado kaltės jausmas.
Kaip, kodėl, kuo aš čia dėtas?
 Tiesioginės kaltės, aišku, kad nebuvo, nes aš jau trys metai gyvenau kitame mieste, o ir paskutinius dvejus metus gyvenant gimtame mieste mes buvome tik pažįstami praeiviai.
Bet kaltės jausmas diktavo savo logiką ir nieko neklausė.O ta logika buvo žiauri ir negailestinga.
Vėliau sužinojau, kad jis nusižudė užlipdamas ant 110/10 kv transformatoriaus. Tokiu būdu atjungė nuo elektros dalį miesto, ligoninę. O jei buvo atliekama operacija?
Tuo metu CCCP vyko "perestroika". Šaliai vadovavo Gorbačiovas. Jautėsi atšilimas. Tarptautinėje politinėje arenoje vyko kalbos apie nusiginklavimą, požeminių atominių bandymų uždraudimą. Vyko Afganistano karas ir rodos, prasidėjo teroristiniai išpuoliai, sprogdinosi savižudžiai.Toks buvo  to meto sociumo fonas.
 Kaltės jausmas manyje gimdė sekančias mintis.
O juk jis galėjo ne tik nusižudyti vienas, bet kartu nužudyti ir kitus: pasukdamas vairą į kairę priešais važiuojančią mašiną, susisprogdinti žmonių minioje, paspausti atominio ginklo mygtuką ir t.t.
Suprantama, kad techninių priemonių šiais laikais yra begalės, bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad mano išgyventas kaltės jausmas jam suteikia tokią teisę. Čia buvo pirma. O antra yra tai, kad žmonija, žmogus savo techniniais laimėjimais suteikia teisę vienam žmogui paskelbti karą prieš visą žmoniją. Nes teoriškai vienas žmogus paspausdamas atominio ginklo mygtuką gali pražudyti visą žmoniją.
 Gerai, sakysim, kad tokios mano mintys yra kažkiek šizofreniškos. Su atominiu gunklu bent kol kas tikrai tokių dalykų nebus, bet lokalūs savižudžių išpuoliai yra tikrai galimi ir niekas nėra nuo jų apsaugotas.
Pagaliau kalba eina ne apie technines galimybes pražudyti save ir aplinkinius, bet apie patį norą tai padaryti. Noras, štai kas svarbu.
 Mano mintys rutuliojosi savaime, bet apsistodamos tik ties žmogaus ir visuomenės santykiais. Man iškilo toks klausimas; prie kokių aplinkybių atskiras individas gali norėti pražudyti aplinkinius, ir priešingai, prie kokių aplinkybių atsiranda noras gelbėti aplinkinius netgi paaukojant savo gyvybę.
 todėl sekanti tema vadinsis "Išdavikas ir didvyris".