2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Taškas širdy (3) Išdavikas ir didvyris.

Tuo metu aš domėjausi filosofija, ypač egzistencine, teatru, dramaturgija ir kitais dalykais. Kitaip sakant, sirgau tuo metu, madingomis ligomis.
 Egzistencinė filosofija analizuodavo žmogų įstatydama jį į kritines, ribines situacijas.
 Noras žudytis atsiranda tuomet kai tarp individo ir visuomenės yra tam tikras konfliktas arba išsiderinimas. Taip iškilo klausimas išanalizuoti kitus kritinius atvejus tarp individo ir jo aplinkos, o tiksliau visuomenės.
 Ir vienas iš tokių kritinių atvejų kai aiškiai atsispindi visuomenės ir individo santykis yra tuomet kai individas atsiduria situacijoje kurioje yra verčiamas išduoti savo tėvynę.

                                               Išdavikas ir didvyris

Įsivaizduokime karą. Priešas pagauna "liežuvį" iš kurio reikalauja išduoti savo tėvynę. Tėvynė tai  šio žmogaus tėvai, broliai, seserys, draugai, giminaičiai, bendraklasiai, bendradarbiai ir t.t. Kitaip sakant visi tie žmonės kuriuos jis yra sutikęs savo gyvenime, kurie sudarė jo aplinką, jo sociumą.
 Sąlygos tokios: jei išduodi, pats lieki gyvas, bet žūsta visi artimieji, kaip ir sakiau, tėvynė.
 Jei neišduodi, pats netenki gyvybės, bet tėvynė išlieka.
 Situacija kaip matot sudėtinga, arba-arba.
  Parinksime du herojus. Tegul vienas iš jų bus mylimas tėvų, senelių, brolių seserų, gražiai auklėtas, jame atskleisti potencialūs jo gebėjimai. jis yra gerbiamas ir vertinamas savo tėvynainių. Pavadinsiu jį teigiamu herojumi.
 O antras tegul bus iš asocialios šeimos kurio niekas nemyli, yra apleistas. Jis apleistas iki tokio lygmens, kad  negali niekaip sugyventi su  bendraamžiais, klasiokais, bendradarbiais. Kitaip sakant jis yra asocialus, tai yra atmestas pačios visuomenės  a priori.
O dabar bandykime įsivaizduoti kokius išgyvenimus patirs vienas ir kitas herojai. Bandykime įsivaizduoti kaip jie jausis, ką išgyvens ir kaip jų  išgyvenimai pasireikš poelgiuose.
 Taip vadinamas, teigiamas herojus susidurs su vidine problema kuri pasireikš: jam bus skaudu suvokti, kad  jo artimieji, kurie jį mylėjo ir viską darė, kad jis pataptų žmogumi turės žūti ar kaip nors kitaip kentėti.
Arba. Sakysim, kad jis bus kankinamas ir neatlaikęs išduos. Tuomet jis išgyvens kaltės jausmą, kuris gali būti nepakeliamas. Ir šio jausmo stiprumas bus tiesiogiai proporcingas tam gerumui kurį jis patyrė iš artimųjų. Tai yra iš tėvynės. Suvokęs tai jis gali turėti pakankamai jėgų atlaikyti baisiausius kankinimus.
 O ką išgyvens neigiamas herojus? O lygiai tą patį ką išgyvena bet koks gyvūnas. Gelbės savo kailį. Gelbės savo kailį ir darys  tai ko iš jo tuo metu reikalaujama. Ir jis bus teisus. Visiškai teisus. Nes žmogiško faktoriaus pas jį nėra. Nu nėra ir tiek. Nes žmogišką faktorių suteikia  jo visuomenė, aplinka, sociumas.
Sakysim švelnesnė išdavimo forma kai perbėga mokslininkai, specialistai iš šalies į šalį ar į kitą firmą nes jiems paprastai pasiūlo aukštesnį įvertinimą ar socialinį statusą nei jie turi  toje ar anoje visuomenėje.


Štai tokie mano samprotavimai buvo maždaug 30 metų atgal. Šiandien aš mąstai jau kiek kitaip. Ko gero giliau ir plačiau. Šiandien galiu pasakyti tik tai, kad tuo metu išgyventas kaltės jausmas manyje pagimdė žmogų. Nes tik kaltės ir gėdos išgyvenimai gimdo žmogų. Koks ten tas žmogus, toks... bet užuomazgos tikrai jau gimsta, o tai vadinama, kad gimė taškas širdy.

Pratęsimas bus, bet šias tris dalis jau galiu pateikti į viešumą.

2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Taškas širdy (2)

O buvo taip.
Jau keli metai gyvenau kitame mieste. Su gimtojo miesto jaunystės draugais, buvusiais bendrakursiais kartais susiskambindavau. Kartą tokio, eilinio pokalbio metu draugas anapus ragelio paklausia: ar žinai, kad Antanas nusižudė!!!!
 Kaip, kodėl.... Po kiek laiko padėjome ragelius.
Nejučia, kažkur laike pusvalandžio, manyje atsirado kaltės jausmas.
Kaip, kodėl, kuo aš čia dėtas?
 Tiesioginės kaltės, aišku, kad nebuvo, nes aš jau trys metai gyvenau kitame mieste, o ir paskutinius dvejus metus gyvenant gimtame mieste mes buvome tik pažįstami praeiviai.
Bet kaltės jausmas diktavo savo logiką ir nieko neklausė.O ta logika buvo žiauri ir negailestinga.
Vėliau sužinojau, kad jis nusižudė užlipdamas ant 110/10 kv transformatoriaus. Tokiu būdu atjungė nuo elektros dalį miesto, ligoninę. O jei buvo atliekama operacija?
Tuo metu CCCP vyko "perestroika". Šaliai vadovavo Gorbačiovas. Jautėsi atšilimas. Tarptautinėje politinėje arenoje vyko kalbos apie nusiginklavimą, požeminių atominių bandymų uždraudimą. Vyko Afganistano karas ir rodos, prasidėjo teroristiniai išpuoliai, sprogdinosi savižudžiai.Toks buvo  to meto sociumo fonas.
 Kaltės jausmas manyje gimdė sekančias mintis.
O juk jis galėjo ne tik nusižudyti vienas, bet kartu nužudyti ir kitus: pasukdamas vairą į kairę priešais važiuojančią mašiną, susisprogdinti žmonių minioje, paspausti atominio ginklo mygtuką ir t.t.
Suprantama, kad techninių priemonių šiais laikais yra begalės, bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad mano išgyventas kaltės jausmas jam suteikia tokią teisę. Čia buvo pirma. O antra yra tai, kad žmonija, žmogus savo techniniais laimėjimais suteikia teisę vienam žmogui paskelbti karą prieš visą žmoniją. Nes teoriškai vienas žmogus paspausdamas atominio ginklo mygtuką gali pražudyti visą žmoniją.
 Gerai, sakysim, kad tokios mano mintys yra kažkiek šizofreniškos. Su atominiu gunklu bent kol kas tikrai tokių dalykų nebus, bet lokalūs savižudžių išpuoliai yra tikrai galimi ir niekas nėra nuo jų apsaugotas.
Pagaliau kalba eina ne apie technines galimybes pražudyti save ir aplinkinius, bet apie patį norą tai padaryti. Noras, štai kas svarbu.
 Mano mintys rutuliojosi savaime, bet apsistodamos tik ties žmogaus ir visuomenės santykiais. Man iškilo toks klausimas; prie kokių aplinkybių atskiras individas gali norėti pražudyti aplinkinius, ir priešingai, prie kokių aplinkybių atsiranda noras gelbėti aplinkinius netgi paaukojant savo gyvybę.
 todėl sekanti tema vadinsis "Išdavikas ir didvyris".


2015 m. kovo 30 d., pirmadienis

Taškas širdy


                                                    Įvadas


Jau kuris laikas sau esu pasižadėjęs aprašyti įvykius ir mintis kurie įvyko ir gimė manyje prieš beveik trisdešimt metų. Kam to reikia? Ko gero, kad niekam, bet...
 Pastaruoju metu aš užmečiau savo blogą. Kitaip sakant tempiu gumą atidėliodamas tai ką seniai turiu padaryti.
Iš tikro reikalas tas, kad neskubu vertinti dabartinių įvykių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nes mano asmeninė pozicija būtų visiškai nesuprasta. todėl, manau, kad turiu, o gal net privalau, atgaminti savo minčių genezę.
 Pavyzdžiui šiandien  įsijungęs kompiuterį randu štai tokią informaciją: https://www.youtube.com/watch?v=yT9YXVFgAd8#t=2072  Kaip šią informaciją vertinti? Akivaizdu, kad tai kas čia pateikiama yra tiesa nes remiamasi šia medžiaga: http://sauksmas.lt/stratfor-mes-esame-imperija-video.html
 Kodėl žmonės, šios planetos gyventojai taip elgiasi? Kaip  vertinti tokių žmonių poelgius? Vien tik pasakyti, kad šie yra caca, o anie kaka, sutikite, menka, neefektyvu, tai nieko nedomina ir nestebina.
 Giliau reikia žiūrėti, giliau. Reikia prisikasti iki pat šaknų. O kai prisikasi tai nejučia atsiremi į save ir pamatai, kad pats esi ne tai, kad labai jau panašus į tuos kuriuos kritikuoji, bet gal dar net bjauresnis.

Šį įvadą  buvau užmetęs, bet atsitiko tai kas seniai turėjo atsitikti. 
Tai įvykis kuris manęs ne tai, kad nestebino, bet kurio laukiau. Štai jis:  http://www.lrytas.lt/pasaulis/ivykiai/germanwings-piloto-a-lubitzo-praeityje-depresijos-seselis.
 Ar galit įsivaizduoti apie ką aš kalbėsiu, rašysiu jei mane įkvepia  savižudis kuris nusižudo su savim nusinešdamas mažiausiai 150  gyvybių.
O kol rašau šį tekstą atsitiko tai ką galima pavadinti: prasideda
Todėl jei galit neskaityti, neskaitykit.
P.S. Straipsnių ciklas pavadintas "Taškas širdy" skamba keistai. Dalis skaitytojų (jų mažuma) iškart supras apie ką aš kalbu, o kiti, tikiuosi, supras vėliau.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Ar reikalinga žmogui sveikata?

Šis straipsnis skirtas FB grupei "Už sveiką Lietuvą".  O tiksliau tai bandymas atsakyti Juozui Dapšauskui į klausimą: "Kodėl Lietuvos gyventojų sveikatos rodiklis vienas prasčiausių Europos Sąjungoje. Ką mes darome ne taip?"
 O iš tikro, kam žmogui reikalinga sveikata? Savo laiku CCCP buvo toks juokas: kas nerūko ir negeria tas sveikas numiršta. O iš tikro, koks skirtumas ar numirti  penkiasdešimties ar aštuoniasdešimties? Mirti tai vis tiek reikės. Tiesa, geriau numirti "sveikam" nei ligos patale, bet... Jei vien dėl to, kad mirti sveikam reikia atsisakyti malonumų kuriuos gali išgyventi dabar tai... Daugelis vadovaujasi maždaug tokia logika ir nieko čia nepadarysi.
 Man tenka sutikti žmonių kurie turi aiškų ir tikslų atsakymą į šį klausimą, Todėl trumpai papasakosiu apie juos.
 Pirmas žmogus kuris turi aiškų tikslą būti sveikam tai Aleksas Janovskis. Jis verslininkas, gyvena Niujorke. Verslą pradėjo kiek daugiau nei prieš 20 metų. O pradėjo nuo  nulio....pradėjo nuo darbo Magdonelde. Užsidirbo milijonus, šiuo metu verslauja ir kuria  verslo institutą, pats dėsto, samdo dėstytojus ir t.t.
Aleksas yra žaliavalgis.
Taigi, į šį klausimą jis atsako labai paprastai. Verslininkas turi sugebėti dirbti po 12-16 valandų. Turi būti energingas, o jo protas privalo būti budrus, mintys aiškios, iš jo turi sklisti energija. tik  būdamas sveikas jis sukurs sveiką verslą ir t.t.
 Čia buvo pirma istorija kurią norėjau papasakoti. O antra istorija bus kiek įdomesnė ir keistesnė.
 Guli bobutė mirties patale. Apie tai informuojami visi giminės, vaikai. Važiuoja jos duktė kartu su vyru aplankyti, atsisveikinti. Bet abu pakliūva į avariją ir žūsta. Namie liko du mažamečiai vaikai.  Apie šią nelaimę praneša mirštančiai. Taigi mirštančioji sužino ir paklausia:  o kur anūkai? Anūkai gyvi liko namie, jai atsako.
 Taigi, atsikėlė močiutė, nusiprausė ir dar pragyveno 14 metų. Anūkus išleido į aukštuosius mokslus.
Pastaruoju metu man tenka sutikti " Dvasiškai aktyvių" žmonių. Tai tokia  kategorija žmonių kurie dvasinius dalykus laiko pagrindiniais. Šitie žmonės nemiršta. ????
Aš suprantu ką parašiau, todėl galiu pakartoti.  Žmonės užsiimantys įvairiomis dvasinėmis praktikomis žino, kad nemirs. Aš neaiškinsiu nei kokiomis dvasinėmis praktikomis jie užsiima, nei kokio jie tikėjimo. O gali būti ir visai be tikėjimo. Žino ir tiek. O žino būtent tai, kad yra nemirtingi. Tiesa, Aleksas Janovskis vienas iš jų.
 Tokių žmonių yra ir nemažai. tai aukšto lygio verslininkai, mokslininkai ir kt.
Privalau patikslinti, kad jie puikiai žino, kad šis jų  gyvenimas baigsis  paprasta biologine mirtimi. Bet dvasinis  jų gyvenimas mirtimi nesibaigs. Ar jie reinkarnuosis ar kaip nors kitaip gyvens, čia jau detalės ir net nelabai svarbios. Bet dėl savo mirties jie visiškai nepergyvena.
Dabar  aš nieko nenoriu nei teigti, nei neigti. Aš tik sakau, kad tokių žmonių yra ir žinau kaip jie mąsto.
O štai tame ir  yra šuo pakastas. Kadangi jie gyvena aktyvų dvasinį gyvenimą ir aiškiai mato tikslus tai šį laikiną savo gyvenimą jie saugo ir tausoja...kaip priemonę.
Kūnas yra tik priemonė duota mums šiam kartui, kad galėtum...
 Kūnas yra kaip  arklys kurį reikia pašerti, pagirdyti, duoti tai ko jam reikia, kad jis kuo ilgiau ir produktyviau tarnautų. Va šitaip jie mąsto. Žmogaus kūnas iš tikro nieko nesiskiria nuo  bet kokio kito gyvulio kūno. Maždaug  taip jie samprotauja.
 Taigi, aš papasakojau tris požiūrius į tai kam reikalinga sveikata, o dabar jei yra noras ir tikslas galim padiskutuoti ir pabandyti atsakyti į Juozo Dapšausko iškeltą problemą.