2020 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Pykčio ir ligų anatomija

 -Aš noriu būti laimingas, bet kiti man maišo. Ką jūs čia darot? Juk tiktai aš noriu būti laimingas.

Trūkumas. Noriu, bet negaunu, labai noriu, bet nieko negaunu. 

Yra noras, reikia jį užpildyti, patenkinti. Jei neužpildome tuomet atsiranda tuštuma. Ir tuomet šią tuštumą užpildome nepatenkintu noru. Ir čia prasideda problemos: Negalėdami patenkinti savo natūralaus noro, mes siekiame atsikratyti NEPATENKINTO NORO, (nerealizuoto noro). Kitaip sakant mes siekiame atsikratyti įtampos. Ir ką mes darom? Nusimetam nuo savęs. Kur? Ant kitų. Ir kas arčiau stovi tam daugiausiai ir kliūva. Bet šitas numetimas ant kitų mus palengvina....jaučiamas tam tikras palengvėjimas. 

 Taip atsiranda agresija, bet ji turi ribas. Nes mus veikia socialinė baimė. Žmogus gyvena pagal sociumo taisykles. Jei viršysi ribas gali pasodinti į kalėjimą arba dar blogiau-mirties bausmė. 

 Ir čia du keliai: arba aš vis tik nukreipiu savo agresiją į išorę, tai yra aplinkiniams arba kenčiu pats. Kitaip sakant sergu: ardau savo psichiką, o vėliau ir fizinį savo kūną. Taip ateina ligos. Ir kuo didesnė tuštuma arba frustracija tuo  daugiau aš galiu padaryti žalos arba kitiems žmonėms,  arba sau.

 Kad mes nepadarytume žalos nei sau, nei kitiems, mes sumažiname savo norus. Gal net suspaudžiame savo norus, kad nepadaryt žalos nei kitiems, nei sau. Suspaudžiu, suspenduoju savo norus iki tokio lygio, kad ne tai, kad nenoriu gyventi, bet nepatiriu šiame gyvenime jokio malonumo.

-Kas gero? 

-Ai, nieko.

-O kokios problemos?

-Ai, jokių.

-O džiaugsmą išgyveni? 

-Neišgyvenu, o man ir nereikia.

Apatija. Abejingumas.

 Reziume: žmogus tampa laimingas tik tuomet kai sugeba susigaudyti savo ir kitų žmonių noruose. O jei nesigaudai tai  išgyveni pyktį, agresiją, apatiją susergi ir numiršti anksčiau laiko. 


Komentarų nėra: