2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

Savižudybė iš holistinių pozicijų (žiauri tiesa apie savižudybę)




 Užteks. Apie savižudybę laikas kalbėti atvirai, kitaip sakant, tiesiai šviesiai.
Iki šiol mes iš esmės nieko tikro nekalbame apie savižudybes. Mes  meluojame patys sau. O, kadangi meluojame tai savižudybių artimiausiu metu tikrai nemažės. Yra visos sąlygos joms didėti.
Kodėl aš taip drąsiai ir įžūliai kalbu? Todėl, kad paskyriau pakankamai daug laiko savižudybės analizei. Išvados kurių priėjau buvo žiaurios.
 Bet apie viską iš pradžių. Nesu psichologas, todėl nevartosiu jokių mokslinių terminų ir teorijų. Paprasčiausiai atskleisiu savo minčių genezę. Išvados, kartoju, bus žiaurios.

                                              Pirmieji pamąstymai apie savižudybę.
Tai atsitiko beveik prieš trisdešimt metų. Jau gyvenau Vilniuje. Kartą susiskambinau su buvusiu bendrakursiu, draugu iš gimtojo miesto. Pokalbis sukosi apie bendrus draugus, bendrakursius: kaip tas, kaip anas gyvena ir t.t. Staiga jis man sako: ar tu žinai, kad Antanas nusižudė. ???   Kaip , kada, detalės ir t.t. Padėjome ragelius.  Va tada ir prasidėjo.
Maždaug po pusvalandžio mane aplankė kaltės jausmas. Protas iš kart paklausė. Kokia dar kaltė. Juk mes jau seniai nesimatėm (praėjo dešimt metų kai baigėm politechnikumą), niekada nebuvom artimi draugai (gal tik bendraminčių grupelė), pagaliau jau seniai tapome tik pažįstami net ir tuo metu kai dar gyvenau gimtajame mieste. Paskutinius tris metus mes nesimatėme, nes aš gyvenu Vilniuje. Jokios tiesioginės mano kaltės tikrai nėra. Bet kaltės jausmas manęs nepaliko. Ir ne tai, kad nepaliko, bet diktavo savo  geležinę logiką. O ji buvo tokia.
JIS GALĖJO NUŽUDYTI IR MANE IR BŪTŲ TEISUS.
Va taip. O geležinė kaltės logika dirbo toliau ir uždavinėjo klausimus. Ar maža avarijų kurių tikslas buvo savižudybė pražudant keleiviais ir kitus eismo dalyvius, ar maža teroristinių išpuolių dėl nevilties, pražudant  save ir  aplinkinius, ar...
Išeinant iš to, kad žmogus yra visuomeninių santykių visuma, o kitaip sakant tų santykių atspindys, visuomenės vaidmuo yra didžiulis, o gal būt net lemiamas. Šių santykių analizė mane atvedė prie dar įdomesnių minčių.

                                           Didvyris ir išdavikas
Tuo metu aktyviai domėjausi egzistencialistine filosofija, kritinėmis situacijomis, skaičiau Kamiu, Sartrą ir kt. Domėjausi teatru, dramaturgija. Ieškojau tokios ribinės situacijos kurioje labiausiai išryškėja atskiro individo ir jo visuomenės santykis. Radau. Štai jinai.
Karas. Priešas pagauna „liežuvį“. Iš jo reikalaujama išduoti tėvynę. Užaštrinkim situaciją iki kraštutinumo. Tegul bus, kad „liežuvis“ turi išduoti savo tėvus, gimines, draugus, mokytojus, kaimynus ir t.t. Jei išduos, priešas juos sunaikins, jei neišduos, žus pats. Viskas paprasta.
O, kad būtų dar paprasčiau „paimkime“ du herojus. Tegul bus, kad pirmasis atėjo į šį pasaulį mylimas tėvų, gerbiamas draugų, pedagogų auklėjamas ir skatinamas, ugdomos jo geriausios savybės ir t.t.
 O antrasis augęs asocialioje šeimoje, niekinamas aplinkinių, iš jo tyčiojasi  bendraklasiai, o slapta ir pedagogai ir t.t.
Stabteliu. Tęsinys bus vėliau. O dabar  gerai pagalvokit ar jus išduos ar ne. Ar tauta, kuri augina savižudžius turi teisę gyventi? Aš nesicaskinsiu, antroje dalyje tėkšiu viską atviru tekstu. Atminkit, kad savižudis tai tas pats išdavikas. Jei kam nors per kurią nors vietą neaišku, kad savižudis yra išdavikas ir išduoda ne bet ką, o mus, tai siūlau  dar gerai pagalvoti, pageidautina pakomentuoti.

2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Kaip reklamuotis per Facebook?

Ar kas nors bandė reklamuotis per FB? kaip tai veikia? Pasidalinkit patirtimi. Prašau.

Kaip krizė atveda žmones į protą?






Kad kapitalizmas dvesia, aš savo blog‘e jau rašiau. Tiesa, straipsnis perspausdintas, bet tokių minčių, kurios didele dalimi sutinka su mano, neįdėti negaliu.  O čia dar vienas straipsnis, parodantis  kaip krizė keičia Lietuvių apsipirkimo įpročius.

O žemiau pateiksiu  savo  atviras mintis ir žinias apie kapitalizmą, prekybą ir apgaules.

Panašu, kad žmonės prasikrapšto akeles. Atvirai pasakius, pavaikščiojus po Akropolį, Panoramą, Babiloną ar centrines, bet kokio miesto gatves, kiek graudu žiūrėti į mažas parduotuves. Jos arba tuščios, arba jose lankosi vien turistai. (Prekybiniai turistai. Tai tie kurie vaikšto, bet  retai perka). Kaip  ir iš ko gyvena tokios parduotuvės? O kažkur, visai greta, yra parduotuvės, kompanijos kurios vos spėja suktis.
Visi prekybininkai gyvena iš maržos. (Kainų skirtumo). Kainos šiandien jau nieko bendro neturi su verte.
Sakysim kvepalų buteliuko savikaina yra  vienas euras, gerų ir ypatingai gerų kvepalų savikaina yra 1,5 euro. Bet kai juos išreklamuoja koks garsus aktoriūkštis tai pirkėjui pateikiami jau už 300-400 litų.
O tokio pat kvapo kvepalai, bet kitu pavadinimu tekainuoja 60-70 litų ir gali gauti nuolaidą,  ir temokėti 40-50 litų. Viena maža smulkmena:  daugelis nežino, kad kvapas negali būti patentuotas. Patentuojamas tik   buteliuko dizainas ir firmos ženklas. Kai mes perkame garsios firmos kvepalus tai mokame už buteliuką, etiketę ir dizainą, bet ne už kvapą. Tuos pačius kvapų eleksyrus  kitos kompanijos pateikia kitais pavadinimais, o kaina gali būt pigesnė net 10 kartų. Ir viskas teisingai, viskas čiki -tiki.  
Bet tuščiagarbiai perka brangius ir tuo didžiuojasi, o protingi perka  tuos pačius, bet pigius ir apie tai nekalba.
Asajos  uogų sulčių vieno litro savikaina yra 0,5-1,0 $, o parduomas 0,75 lt butelis atskiestų asajos uogų sulčių už 30-40 $. Brazilijos darbuotojams, kurie skina uogas, mokamos kapeikos, bet apie tai kompanija tyli, o garsina visam svietui, kad išlaiko Brazilijos vaikų namus. O papūgos (tie kurie pardavinėja skiestas asajų uogų sultis) skiedžia visam  svietui kokia yra nuostabi kompanija.
 Prekės kaina, kol pasiekia klientą, padidėja 100 kartų. Niekas nesako, kad  asajos uogų sultys iš Brazilijos turi kainuoti tiek pat čia, Lietuvoje, bet gal užtenka 10 kartų didesnės kainos, bet ne 100.
Sąrašą apie kainas būtų galima tęsti. Bet mums svarbu išsiaiškinti ko dėka  laikomos tokios aukštos kainos ir dar keliamos. Galima kainų kilimą vardinti naudojant protingus ir moksliškus žodžius: transportavimo kaštai, sandėliavimo kaštai, mokesčiai, įrengimų amortizacija ir t.t.
Kalbant tiesiai šviesiai, aukštos kainos galimos todėl, kad   yra daug išpuikusių durnių. Va taip ir be jokių užuolankų. Tikslumo dėlei  reikia pasakyti, kad pati svarbiausia durninimo mokykla yra švietimas ir masinio komunikavimo priemonės.
Švietimas nuo mažų dienų kala į galvą, kad reikia siekti pranokti kitus, o masinio informavimo priemonės demonstruoja, taip vadinamų, sėkmingų žmonių įpročius. O jie laka tik tokią degtinę, kvėpinasi tik tokiais kvepalais, o važinėja tik tokiomis „tačkomis“ ir t.t.
O durnelių kurie orientuojasi vien į tai netrūksta. O, kad jie žinotų, kaip į juos žiūri tikri  tokių brendų kūrėjai, o dar labiau, garsių firmų savininkai. Kad jie žinotų? Man teko išgirsti Alekso Janovskio samprotavimus apie jo kazino klientus, ir degtinės gėrėjus. Pats jis nežaidžia ir negeria. Tų samprotavimų geriau, kad  durneliai neišgirstų. O tai dar širdies smūgį gaus.
Kapitalizmas laikosi ant baisios, nykios tuštybės. Todėl kalbėti apie vertybes, kurių  pagrindas yra menamas, manau  neverta.
Menamos vertybės kuria menamus pinigus.

Stabilus verslas vystomas pagal vilkų dėsnius







Tėškiau pavadinimą, kaip turi būti. Daugelis pagalvojot, kad verslas  gali vystytis tik tuomet kai konkurentui perkandi gerklę. Nes vilkas, nuo vaikystės, mums asocijuojasi kaip žiaurus, viską aplink, žudantis gyvūnas. Nei velnio. Žmogus n kartų žiauresnis ir plėšresnis.
Gamta-Dievas vilką sutvėrė valgyti mėsą. Kodėl sutvėrė, ne mūsų reikalas. Vadinasi taip reikia. Jei gamtoje nebūtų plėšrūnų valgančių mėsą, tai mus sutryptų kanopiniai, o kopūstus, morkas ir obelis be gailesčio sukapotų zuikiai. 
 Su gamta, mums kaip ir viskas aišku. Neaišku kaip vilko dėsnius pritaikyti verslui, tuo labiau jei širdyje esi švelnus zuikutis.
Mokslininkai paskutiniu metu aktyviai analizuoja plėšrūnų gyvenimą ir, mūsų nuostabai, paneigia visus stereotipus. 
Vienas iš pagrindinių stereotipų, kad gaują valdo pikčiausias ir žiauriausias. Tai netiesa.
 Gaują valdo pora (šeima), kuri tariasi tarpusavyje.
Ir prieš juos iškyla keli uždaviniai:
1.       Pasirūpinti maistu sau ir gaujai,
2.       Išlikti visai  gaujai,
3.       Apsisaugoti nuo kitų plėšrūnų.
Tam būtina tarpusavyje komunikuoti. Vilkai įsakymus ir žinias  perduoda aiškiai ir suprantamai. Jokių paslėptų klaustukų nėra ir būti negali. Karinė disciplina- aiškūs, suprantami įsakymai.
Įsakymą vadas perduoda tiesiai žiūrėdamas pavaldiniui į akis, priekinės kojos tiesios, ausys pastatytos, o jei reikia griežtumo tai dar ir užtvirtinama urzgimu. 
Įsakymas priimamas, nuleidžiant akis, pabrukus uodegą ir t.t.
 Tai vilkų kalba. Ji nėra nei gera, nei bloga. Ji yra tokia. 
 Ir dar. Vilkai atsiradusiais jaunikliais domisi visi. Ir moko, padeda visi  gaujos nariai.
 Vilkų gebėjimas vadovauti ypatingai pasireiškia kritinėse situacijose kai gaują kas nors užpuola. Jei vadas laikosi ramiai, disciplinuotai ir tvarkingai tai gauja išlieka, bet jei vadas pats puola į paniką, tokia gauja išsibėgioja.
 Taigi, pasaulis yra mūsų pačių veidrodis. Jei mes laikome, kad  visa yra žiauru ir negailestinga, tai esame patys sau žiaurūs ir negailestingi, bet jei įžvelgiame  darną ir tvarką, tai  patys tokie  tampame.

P.S. Aš, kaip ir nieko nekalbėjau apie verslą, nors pavadinime yra paminėta. Nu, jooo, nesu vilkas, su potekstėm rašau. :)

2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Kapitalizmas dvesia.

 Šis straipsnis paimtas iš www.versijos.com/publ/ideologija/liberastine_demokratija/pamastymai_apie_kapitalizma/2-1-0-880
Dedu  tekstą, nes su daugeliu teiginių, o ir rašymo stiliumi  sutinku. O jei kas norit skaityti originalą rusų kalba tai versijų tinklapyje rasite nuorodą.





Kapitalizmas dvesia. Pirmasis jo agonijos etapas - 1914 metai, kai pasaulyje įsiliepsnojo pats beprasmiškiausias karas per visą žmonijos istoriją. Kiek truks kapitalizmo agonija, negaliu pasakyti, galbūt dar šimtą metų, ar net daugiau, tačiau istoriniu mastu tai nėra taip jau ir daug. Kvaila manyti, kad kapitalizmas yra amžinas, kadangi žo žūties priežastis glūdi pačioje kapitalistinėje sistemoje.
Kapitalizmas negali egzistuoti be ekspansijos, plėtimosi, jis yra agresyvus, viską ryja aplinkui ir kai aplinkui nieko valgomo nebelieka, jis pradeda ryti pats save. Iš vienos pusės, kapitalizmo ekspansinė esmė - tai labai galingas stimulas žmonijos pažangai. Kapitalizmas išprovokavo mokslinę techninę revoliuciją, geografinių atradimų bumą ir panašiai. Kitaip sakant, XV-XIX amžiais jis kūrė efektyvius stimulus vystytis Šiaurės Atlanto valstybėms, toms visuomenėms, kuriose viešpatavo kapitalistinė santvarka.
Reikia labai aiškiai suprasti, kad audringas kapitalizmo vystymasis Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyko anaiptol ne vidinių rezervų sąskaita. Pasauliniu mastu susiklostė globali resursų perskirstymo sistema, kai resursai keliauja iš kapitalistinės periferijos į kapitalistinį centrą. Iš pradžių tai buvo primityvus apiplėšimas. Atplaukė ispanai į Ameriką ir pradėjo žudyti aborigenus, atimdami iš jų auksą. Paskui anglai pasistatė galingą laivyną ir ėmė atiminėti auksą iš ispanų pakeliui į Europą. Tie pamėgino pamokyti skriaudėjus, bet patyrė fiasko. Dėl ko Ispanija iš pasaulio centro pavirto kapitalistinės periferijos šalimi. Tolesnis ginčas dėl pasaulinio viešpatavimo tęsėsi tarp anglų ir olandų, abi šios tautos ką tik buvo pažaboję ispanus. Kalbant labai grubiai, tai vieni statė laivus, kad vežtų kolonijines prekes į Europą, o kiti statėsi laivus, kad vežtų savo manufaktūrų pagamintas prekes į kolonijas.
Kodėl nugalėjo britai? Galbūt visiškai atsitiktinai, tačiau istoriškai žvelgiant, tai nepanašu į atsitiktinumą. Jie pasirinko strategiją, suteikusią daugiau galimybių vykdyti ekspansiją - jie norėjo visą pasaulį paversti savo rinka, kai tuo tarpu olandai už Europos ribų matė tiktai nemokamų prekių šaltinį. Tai, pabrėžiu, labai supaprastintas vaizdas. Kolonijos tiekė metropolijai pigias žaliavas ir tapo rinkomis angliškai produkcijai, pardavinėjamai monopolinėmis aukštomis kainomis. Čiabuviai darbavosi, kolonizatoriai pašėlusiai turtėjo, gaudami super pelnus iš prekybinių operacijų. Manau, neverta nė kalbėti, kad jokios laisvos rinkos nebuvo, kadangi įėjimas į Anglijos rinką kitoms šalims buvo fiziškai uždarytas, imantis netgi tokių priemonių, kaip draudimai įplaukti į anglų uostus užsieniečių laivams.
Prancūzija XIX amžiaus pradžioje pamėgino nuginčyti anglų hegemoniją, tačiau kažkaip jai tai prie Trafalgaro nelabai pavyko, o tolimesni mėginimai, įskaitant karą su Rusija, buvo ne kas kita, kaip agonija. Šimtą metų britai dominavo planetoje, didindami savo galią, kad vėliau ją prarastų, istoriniais mastais žvelgiant, per vieną akimirksnį. Nauju hegemonu tapo Amerika. Formaliai žvelgiant, tarp Senojo ir naujojo pasaulių netgi karo nebuvo. Tačiau tik formaliai žvelgiant. Iš esmės kariaujama buvo ne dėl teritorijų, bet dėl finansinių sistemų kontrolės, kitaip sakant, karas vyko ne tarp britų ir amerikiečių, bet tarp svaro sterlingų ir dolerio. Doleris, kaip žinia, nugalėjo ir dabar tapo pagrindiniu įrankiu, kurio dėka perskirstomi turtai tarp periferijos ir centro.
Šiandien, kaip ir prieš penkis šimtmečius, kapitalistinis centras turtėja plėšdamas visą likusį pasaulį. Šitas plėšimas, žinoma, atrodo ne taip kaip anksčiau, tačiau esmė lieka ta pati. Pirmas dalykas - centras įperša periferijai jam vienam naudingą santvarką, pagal kurią gyvendamos, periferijos šalys neturi šansų savarankiškai vystytis ir neturi suveriniteto, visų pirma - finansinio. Trečiojo pasaulio šalyse finansai kontroliuojami iš užsienio, kas verčia tas šalis keisti jų pagamintas materialines vertybes į popierėlius. Kuo daugiau pasaulyje pagaminama materialinių vertybių, tuo daugiau JAV gali išspausdinti savo popierėlių ir gauti už jas bet kokių materialinių gėrybių.
Kitas apiplėšimo mechanizmas - valiutinis disparitetas. Juk niekam ne paslaptis, kad nacionalinių valiutų santykis su doleriu nustatomas ne pagal perkamąją galią (kaip turėtų vykti teoriškai laisvojoje rinkoje). Dirbtinai užkėlus dolerio kursą, darosi naudinga pirkti prekes šalyse, lyginant su kurių valiutomis doleris yra pervertintas. Tarkime, jeigu pagaminti Amerikoje šaldytuvą kainuoja penkis šimtus dolerių, tai pietryčių Azijos šalyse, išnaudojant tiek pat energijos ir darbo sąnaudų, jo kaina, perskaičiavus vietiniais tiugrikais, sieks vos šimtą dolerių. Tokiu būdu fabrikai Azijoje dirba su 5-10% rentabilumu, o amerikiečiai, nieko nedarydami, visiškai tuščioje vietoje susižeria 400% pelną. Štai jums ir svarbiausia paslaptis, dėl ko toks aukštas gyvenimo lygis Vakaruose - atlyginimus žmonės ten gauna europietiškus ir amerikietiškus, o prekes perka už azijietiškas kainas. Būtent dėl to kapitalistinio centro šalyse išsivystė paslaugų, bet ne gamybos sfera.
Dar vienas pinigų išsiurbimo iš čiabuvių mechanizmas - darbo vertės disparitetas, kuris bazuojasi ant gamybos išsklaidymo. Tarkime, jeigu darbininkas padangų pramonėje Brazilijoje, pagamindamas produkcijos už šimtą dolerių, gauna šešiolika dolerių atlyginimą, tai darbininkas surinkimo konvejeryje Ispanijoje, pagamindamas produkcijos už tą pačią šimtinę, užsidirba šimtą dvylika dolerių. Atrodytų, kokia prasmė gamyklos savininkui daryti sau nuostolius? O prasmė visiškai akivaizdi: automobilių koncernas, sukoncentravęs svarbiausius gamybinius pajėgumus trečiojo pasaulio šalyse, kur čiabuviai dirba už centus, gaus pelno, netgi jeigu automobilio surinkimo etapas atneš jam nuostolį. Juk ispanų darbininkas - tai galutinės produkcijos, automobilio vartotojas, o brazilas - ne. Dėl to ispanų proletarui kapitalistas moka tarsi darydamas sau nuostolį (brazilo darbininko sąskaita), tačiau tuo pačiu sukuria paklausą savo automobiliams.
Dabar nedidelis akmenėlis į darž-ą tiems, kurie mėgsta pakalbėti apie inovacijas. Atseit, Vakarai turtėja, kurdami unikalius intelektualinius produktus, o papuasų dalia - bukai mosikuoti kastuvu. Realiai gi kaip tik papuasai ir kuria tas pačias inovacijas. Kad galima būtų sukurti unikalius intelektualius produktus, reikia turėti išvystytą švietimo sistemą ir pažangų mokslą. Kam apsivers liežuvis pasakyti, kad Amerikoje egzistuoja pažangi švietimo sistema? Taip, buhalterių ir juristų ten netrūksta, jie parengiami neblogai, tačiau tai ne tas kontingentas, kuris daro mokslinę techninę revoliuciją. Dėl to Silikono slėnyje masiškai darbuojasi indai, filipiniečiai, kinai, rusai. Mechanizmas paprastas iki primityvumo: periferijos šalys išleidžia didžiulius pinigus savo švietimo sistemoms išlaikyti ir parengti mokslinius kadrus, o paskui geriausi specialistai, pasitaikius pačiai pirmai galimybei, emigruoja į tą pačią Ameriką, kadangi amerikiečiai pasiūlo geras algas, kurių jie negautų savo tėvynėse.
Dėl to Amerika ir nesistengia investuoti į savo švietimo sistemą. O kam, jeigu gerokai pigiau tiesiog nusipirkti bet kokius reikalingus specialistus? Tuo nušaunami iškart du zuikiai - amerikiečiai įsigyja pačius geriausius mokslinius protus, o iš periferijos tie protai nuteka, pasmerkdami tas šalis amžinam atsilikimui. Amerikiečiams tai beveik nieko nekainuoja, juk jie gali prisispausdinti dolerių kiek tik reikia. Tai dar vienas pavyzdys, kai finansinė sistema pasitarnauja kaip siurblys, pumpuojantis resursus (šiuo atveju - intelektą) iš periferijos į kapitalistinio pasaulio centrą. Kitas, dar pigesnis variantas, kai čiabuviai inžinieriai ir mokslininkai darbuojasi savo šalyse, bet atlieka Vakarų korporacijų užsakymus, o ir dirba jie dažniausiai korporacijos priklausančiose struktūrose.
Apie tokius vertybių išsiurbimo įrankius, kaip paskolų palūkanos, vertybinių popierių biržos ar valdomos krizės, manau, ir kalbėti neverta.
Kodėl kapitalizmas patrauklus milijonams ne pačių protingiausių žmogėnų? Todėl, kad tie pusgalviai regi priešais save kapitalistinio pasaulio vitriną ir sako: ten daug visokių gėrybių, gerbiamos žmogaus teisės, prie kapitalizmo žmonės gyvena gerai ir aš irgi noriu taip gyventi. Tai tas pats, kas spręsti apie gyvenimą šalyje pagal jos sostinę. Negalima nagrinėti turtingųjų kvartalų, nustūmus į šalį provincialius skurdžius miestelius, nes viskas, kas buvo išmelžta iš šalies, kaip tiik ir nusėda tuose nedidelę teritoriją užimančiuose milijonierių kvartaluose. Taip ir kapitalistinio pasaulio vitrina tėra tik pasaulinio masto "turtingųjų kvartalai", skendintys prabangoje viso likusio pasaulio sąskaita.
Tai štai, jeigu pažvelgsime į kapitalistinę sistemą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio, tai pamatysime, kad kapitalizmo pasiekimai Vakarų šalyse bazuojasi ant kelių banginių:
1. Tarptautinės prekybos kontrolė, kitaip sakant monopolinė teisė nustatyti prekės kainą. Jeigu kas nors vis dar tiki laisva rinka, tai tegu paaiškina man, kodėl pyragaitis Niujorke kainuoja penkis dolerius, o Saratove - trisdešimt centų? Štai jums valiutų disparitetas akivaizdžiai. Tuo pat metu Saratovo kepėjams į Niujorko rinką kelias užkirstas iš principo, o štai įstojus į PPO, mūsų rinka atsivers amerikietiškai konservuotai duonai.
Kokiu būdu pasaulio "vairuotojai" nustato kainą prekei, kurios jie negamina, tarkime, naftai? Naftos kainą atseit nustato OPEK. Tačiau OPEK dominuoja Saudo Arabija, Amerikos satelitė, jeigu apskritai ne marionetė. Dėl to, kai amerikiečiams prireikdavo, naftos kaina smukdavo iki minimumo, net jeigu tam nebūdavo objektyvių priežasčių. Tarkime, 1986 metais juodojo aukso kaina smuko iki 8 dolerių už barelį, nežiūrint į užsitęsusį karą Persų įlankoje, į kurį įklimpo Iranas ir Irakas - stambiausi naftos eksportuotojai.
Šiandien naftos kaina labai aukšta - nejaugi tai naudinga Amerikai? Be abejo. Pirmas dalykas, aukšta kaina daro rentabiliu jau gerokai ištuštėjusių šaltinių pačioje Amerikoje naudojimą. Antra ir svarbiausia - naftos kaina nominuojama doleriais, dėl to kuo daugiau bus brangios naftos išgaunama pasaulyje, tuo daugiau amerikiečiai galės spausdinti savo žalių popierėlių. Jus pagrindinis Amerikos gerovės šaltinis - tai dolerio emisija. Šia prasme jiems apskritai nesvarbu, kiek kainuoja nafta, jie vis tiek moka už ją popieriumi.
2. Periferijos šalių ekonomikų degradacija. Liberalūs ekonomistai stengiasi vengti žodžio "degradacija", pakeisdami jį išsireiškimu "struktūrinis disbalansas" ar panašiais eufemizmais. Paaiškinsiu, kas tai per daiktas. Tarkime, Argentina gamina kviečius ir jautieną. Jai įperšamas toks ekonomikos modelis, prie kurio ji gamina vien tik kviečius ir jautieną. Kol šių produktų kainos aukštos, šalis lyg ir klesti - eksportas duoda valiutos, o už ją galima nusipirkti visa tai, ką dabar "nepelninga" gamintis patiems, dėl ko nuosava pramonė, neorientuota į eksportą, atmiršta.
O paskui kainos smunka. Na, tarsi pačios savaime - ta pati nematoma rinkos ranka jas staigiai nubloškia. Rezultatas: šalies ekonomika sugriūna, juk kitų atramų ji nebeturi. Paskui kainos vėl pakyla, bet tik iki tokio lygio, kad Argentina galutinai neliktų be kelnių. Visas fokusas slypi tame, kad gamindama konkretų produktą, periferinė valstybė nekontroliuoja realizavimo rinkos ir netgi negali realiai daryti poveikio kainoms. Kuo labiau specializuota ekonomika pas periferijos šalis, tuo labiau visos jos priklauso nuo tų, kurie turi galimybę manipuliuoti kainomis pasaulinėje rinkoje. Rezultate mes gauname praktiškai tą pačią kolonijinę sistemą, tiktai čiabuviai gamina baltiesiems viską, ko šiems reikia, be jokių baltųjų plantatorių ir pusvelčiui.
3. Nesiliaujanti ekspansija. Kapitalizmas taip sudarytas, kad jeigu kapitalistinė metropolija neplečia savo kontroliuojamos sferos, neplečia rinkų, tai visa sistema įsmunka į krizę. Tiesą sakant, krizė, kurią periodiškai nutraukia augimo laikotarpis - tai normali kapitalizmo būsena. Tiesiog pagrindinė našta visada perkeliama periferijos šalims ant pečių. Dar daugiau - per pastaruosius kelis dešimtmečius Metropolija rengia periferijoje dirbtines krizes, tuo pačiu apsaugodama save pačią nuo negatyvių pasekmių.
Mechanizmas jau aprašytas aukščiau. Tarkime, jeigu per krizę smarkiai smunka žaliavų (metalo, naftos) kainos, tai šalys, orientuotos į žaliavų eksportą, atsiduria, atsiprašant, subinėje, o "išsivysčiusios šalys", kurios gamina, tarkime, automobilius, gauna pigių žaliavų ir energiją, reikalingą gamybai, kas leidžia joms palaikyti savo gamybos lygį ir netgi pakelti jį, plečiant realizavimo rinkas galutinės produkto kainos sumažinimo sąskaita. Kaina gi sumažinama tų, kurie neatlaikė krizės, sąskaita. Taip kad krizė - gudrus dalykėlis: turtingi pasidaro dar turtingesni, o neturtingi išnyksta. Dėl to, jeigu kokiame nors ekonomikos vadovėlyje perskaitysite, kad krizė - tai stichinis reiškinys, galite drąsiai mesti tą knygą į šiukšlyną.
Kai ką derėtų šiek tiek patikslinti. Žodžius "išsivysčiusios šalys", gaminančios automobilius patalpinau kabutėse dėl to, kad automobilius gamina ne valstybės, bet konkrečios įmonės. Geografiškai šiandien jos gali stovėti pačiose varganiausiose kolonijose. Klausimas - kas kontroliuoja šitą gamybą. Savininkai, be abejo, gauna pelną, o štai tų šalių, kuriose stovi gamyklos, tautos nieko iš krizių neišlošia, kad ir kaip kristų žaliavų kainos. Čia veikia pats klastingiausias kapitalizmo instrumentas - darbo rinka. Kitaip sakant, darbas ekonominės krizės metu smarkiai atpinga ir tiems patiems automobilių koncernams periferijos darbininkų darbas tampa dar vienu išlaidų "optimizavimo" faktoriumi ir suteikia resursų, reikalingų palaikyti socialinę gerovę kapitalistinio centro šalyse.
Jeigu pažvelgsime į audringo kapitalizmo vystymosi laikotarpį XIX-XX amžiuje, pamatysime, kad tradicinės rinkos be paliovos augo ir be paliovos buvo kuriamos naujos rinkos. Augimas buvo geografinis, t.y. į kapitalistinę sistemą buvo įjungiamos vis naujos ir naujos teritorijos su nekapitalistine santvarka. Augimas buvo ir demografinis: smarkus planetos gyventojų skaičiaus didėjimas kapitalizmui reiškė smarkų vartotojų gausėjimą ir neišsemiamą darbo jėgos resursą. Augimas buvo ir kokybinis, t.y. atsirasdavo iš principo nauji produktai, kurie skatino atsirasti naujas industrijas. Tokiu revoliuciniu išradimu, tarkime, buvo televizija, internetas, aviacija, automobiliai ir t.t.
Kitaip sakant, teoriškai, jeigu planetos gyventojų skaičius be paliovos didės, o mokslinė-techninė pažanga ir toliau demonstruos vis naujus ir naujus stebuklus, tai kapitalizmas gali egzistuoti amžinai. Tačiau tai neįmanoma. Pirmas dalykas, Žemės gyventojų skaičius jau dabar per didelis ir tolimesnis jo augimas abejotinas. Antra - planetos resursai gerokai išsekę ir nebeleidžia be galo plėsti pramonę. Ir, pagaliau, pats liūdniausias dalykas - techninis progresas beviltiškai išsikvėpė.
Visos techninės naujovės, kurias šiandien turime - kompiuteriai, mobilus ryšys, lazeriai, skystieji kristalai ir mikro čipai - visa tai pagrįsta moksliniais atradimais, atliktais prieš pusšimtį metų. Per paskutinius penkiasdešimt metų mokslas nepadarė JOKIŲ fundamentalių atradimų, kurie savo mastu būtų tolygūs kaitinamosios lempos, radijo, tranzistoriaus, atomo suskaldymo, DNR atradimui ir pan. Man daug kas mėgino prieštarauti, tačiau kritikų pateikti "mokslinės techninės revoliucijos" pavyzdžiai pasirodydavo esantys viso labo senų idėjų realizacija. Tarp tokių galima paminėti mobilaus ryšio įrenginių diegimą (pirmas mobilus telefonas buvo sukurtas JAV 1947 metais, Tarybų Sąjungoje analogas pasirodė 1956 metais). Turbūt vienintelė išimtis - prieš trisdešimt metų atrasti transgenezės principai, kurių dėka šiandien parduotuvėse turime produktų, prifarširuotų GMO. Tačiau tai, atvirai kalbant, abejotinas džiaugsmas. Sintetinių narkotikų išradimas - irgi žymus mokslo pasiekimas bei komerciškai sėkmingas projektas. Tiktai žalos nuo jo daugiau negu naudos. Kažkas panašaus it su transgeneze.
Žodžiu, smarkiai neperlenksiu lazdos, jeigu pasakysiu, kad kapitalizmas pateko į gilią ir nebeišbrendamą aklavietę. Tai jau seniai ne naujiena, apie tai atvirai kalbama bent jau nuo praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio. Šiek tiek krachą atitolino socialistinės sistemos žlugimas, tačiau naujų teritorijų ir rinkų virškinimas, naujų materialių ir intelektualinių aktyvų įjungimas į pasaulinės kapitalistinės sistemos cirkuliaciją užtikrino tiki 15-20 metų atokvėpį.
Svarbiausias klausimas - kokiu būdu kapitalizmas ruošiasi įveikti krizę. Ne, čia aš kalbu ne apie ekonominę krizę, bet apie kai ką daugiau - VYSTYMOSI KRIZĘ. Iš visko sprendžiant, vienintelis kelias, kurį mums pasiūlė - tai gili sistemos konservacija drauge su planetos gyventojų skaičiaus sumažinimu. Manau, visi yra girdėję apie auksinio milijardo koncepciją. Tai štai - tai yra ta pati "šviesi ateitis", į kurią mus veda kapitalizmas. Idėjos esmė tokia, kad pasaulio gyventojai bus suskirstyti į dvi kastas - auksinį milijardą, kuris turės galimybę vartoti, ir visa likusi žmonija, kuriai teks egzistuoti žiauriausio resursinio apribojimo režime ir kuri tuo pat metu turės gaminti materialias gėrybes viešpačių kastai. Suprantama, tokią sistemą turi globoti vieninga pasaulinė vyriausybė, o tai reiškia, kad bus sunaikintos VISOS valstybės (mums įprastu pavidalu). Tačiau tai irgi ne paslaptis. Manau, nereikia aiškinti, kas yra globalizacija.
Būtent tai mes dabar ir regime pasaulyje. Tai ir yra kelias į naują pasaulio tvarką, kurioje gerovės oazės, pasislėpusios už aukštų tvorų, bus apsuptos skurdo, tamsumo, chaoso, vergiško darbo, bado ir žiaurumų jūros. Nieko kito kapitalizmas žmonijai pasiūlyti nesugebėjo.

Tinklinis marketingas serga



Profesija dažnam uždeda tam tikrą štampą. Tinklinis marketingas yra profesija todėl štampų čia netrūksta.
 Praeitą šeštadienį ir sekmadienį buvau vienos kompanijos seminare. Dvi dienas vyko mokymai. Pirma dieną naujokams, antrą buvo gilinamasi į subtilybes. Viskas kaip ir normalu.
Mano nelaimės šioje konferencijoje prasidėjo tuomet kai buvo svarstomas pokalbis telefonu. Kviečiant telefonu jokiais būdais negalima  sakyti, kad kvieti į MLM kompaniją. Turi gudrauti.
Šia tema  persimečiau keletu žodžių su sėdinčiais greta. O tai pasirodė jauna pora. Nejučia paminėjau,  kad  dirbu pensijų fonde ir kaip atrodytų jei neprisistatyčiau. Būtų absurdas.
Bet jauna pora  iškart susidomėjo pensijų fondais. Per pertrauką   truputį pakalbėjom šia tema ir sutarėm, kad sekančią dieną aš  atsinešiu medžiagos ir paaiškinsiu kiek giliau.
 Šios jaunos poros situacija, kaip ir daugelio, kažkada kažkur pasirašė, o dabar nori išsiaiškinti giliau. Tai dažnai pasitaiko. Pervilioti į mano atstovaujamą fondą net nekilo minties. Nes  reikėtų važiuoti į kitą Lietuvos  galą tam, kad sudaryti sutartį ir gauti notaro ar seniūno patvirtinimą. Išlaidos neatpirktų pajamų. O padėti susivokti tikrai būtų malonu ir man ir jam.
Sekančią dieną aš, kaip ir žadėjau, atsinešiau medžiagos ir per pietus mes pradėjom kalbėtis. Bet buvome iškart pastebėti vienos lyderės, kuri priėjo prie mūsų ir garsiai atskaitė moralą. Kadangi tai buvo padaryta garsiai, prie visų, tai aš atsiprašiau ir mes išsiskirstėm.
Bet  sutikti su tuo kuo buvau apkaltintas nuo niekaip negalėjau ir pasijutau įžeistas. Pasikalbėjau su mane apkaltinusia lydere akis į akį. Ir ką jūs manot. Ji žino visus  marketinginius triukus ir man atrėžė, kad ir aš juos naudojau sudomindamas žmones.
Supratau, kad   tolimesnis pokalbis beprasmiškas. Ką Jonas kalba apie Petrą, daugiau pasako apie Joną, nei apie Petrą.
Yra ir kita liga kurią serga tinklinio marketingo kompanijos tai santykiai tarp lygiagrečių linijų.  Nes kiekviena lygiagreti linija tai konkurentai. Vienoks santykis tarp manęs  buvo kai aš neturėjau sponsoriaus. Tuomet daugelis  siūlėsi padėti ir davė vizitines ir, staiga šis santykis kardinaliai pasikeitė kai patapome lygiagrečios linijos.
 Taigi, visa ką mes matome aplinkui yra mūsų pačių atspindys. Kaip mes įsivaizduojame tinklinį marketingą, toks jis ir yra. Stebėtojas veikia stebimą objektą. Šis dėsnis  kol kas taikomas tik kvantinėje fizikoje, bet galioja visur.
 Tinkliniam marketingui reikia suteikti  šiuolaikinį žmogišką veidą. Negali  ši industrija veikti 21 amžiuje taip kaip 20 amžiaus viduryje. O panašu, kad daugelis tradicinių MLM kompanijų vis dar prisilaiko  nuomonės, kad tik toks yra tikrasis šis verslas. Būtinai reikia daryti kontekstų sąrašą ir skambinti, skambinti, vilioti ir nesakyti tiesos. Kai visai greta yra visas kompleksas normalių šiuolaikinių technologijų kurių pagalba  gali dirbti normaliai, civilizuotai.
Šiuolaikinis tinklinis marketingas yra normalus verslas kuriuo gali užsiimti bet kuris žmogus iš bet kurios vietos pasaulyje. Šio verslo pagrindus gali įsisavinti  bet kas, o pritaikyti šias žinias  gali bet kuriame versle. Nėra tai nei sunku, nei sudėtinga. Tam tereikia žinoti šiuolaikines reklamines technologijas, mokėti jas taikyti, mokėti vesti derybas, pristatyti produktus ar paslaugas ir pirmyn.
Todėl mano apsisprendimas suteikti šiai industrijai Lietuvoje  civilizuotą veidą yra  gan tvirtas.