Buvo laikai…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose
važinėjome be saugos diržu ir pagalvių. Šilta vasaros diena pasivažinėjimas
arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės
buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant
vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o
spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo,
o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti
su šalmu. Siaubas! Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų
ir sąvartyne rastu guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedelių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes apliedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos
ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas - pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O toki stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdeles galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma - tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos - kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene -argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogiene! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas - “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?!
Arba ši stebuklinga močiutės frazė - “Tik stiklainius grąžinkit!” O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidoru padažas. Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi - viena su talonais, kita - užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia - “aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš
virtuves į vonia - į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas - arkliukas…
Dantų milteliai - valo ir dantis, ir sidabrą… Sisiojantis berniukas ant tualeto durų…
Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku
patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose
važinėjome be saugos diržu ir pagalvių. Šilta vasaros diena pasivažinėjimas
arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės
buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant
vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o
spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo,
o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti
su šalmu. Siaubas! Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų
ir sąvartyne rastu guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus, išsimušdavome dantis ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedelių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes apliedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos
ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas - pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O toki stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdeles galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma - tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos - kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene -argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogiene! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas - “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?!
Arba ši stebuklinga močiutės frazė - “Tik stiklainius grąžinkit!” O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidoru padažas. Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi - viena su talonais, kita - užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia - “aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš
virtuves į vonia - į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas - arkliukas…
Dantų milteliai - valo ir dantis, ir sidabrą… Sisiojantis berniukas ant tualeto durų…
Televizorius
“Rubin” - imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku…
atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote -”Septyni
pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir
nedrįstume padaryti. Dar daugiau - jei šiandien nors kartą
padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat - tavęs nesuprastų, o gal ir
silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus
atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė - visiem viena. Šiandien niekam
ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklines! O anksčiau juk visi
gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk
vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp
kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo
gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę.
Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo - namuose dūmai,
visame bute aitrus kvapas. Lentele tokia, su juodomis linijomis.
Ką jūs sau įsivaizduojate? Sekta? Ne… tai is-de-gi-ni-mas!
Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte,
sveikinu tave Moters dienos proga…” Mergaitės, o jūs atsimenat
gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio
žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos,
atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar
buvo negras, o be to nepilnametis!
Ta
karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas
ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes
turėjome pasirinkimo laisve, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę,
ir mes kažkaip išmokom visu tuo naudotis. Jei jus vienas iš šios
kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė
pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisve už
riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus
džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą