2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis

Visuomenės krachas per racionalią logiką ir „sveiką protą“

 Dedu šį straipsnį todėl, kad pats atsekiau kaip mūsų visuomenę bandoma griauti visais įmanomais būdais. Ateityje pateiksiu. O šis straipsnis kaip įvadas.



Susiklosčiusi mūsuose situacija buvo sukurta pasitelkus į pagalbą technologiją, pavadintą „žiurkių karalius“. Technologijos uždavinys – sunaikinti mūsų socialinės konstrukcijos esminius mazgus, neregimus pamatus ir jungtis. Sukurti susiskaldymo atmosferą, kai kiekvienas kovoja tik už save ir nebėra sąvokos „saviškis“. Kad šitai būtų pasiekta, reikia sunaikinti dorovę. Sunaikintos dorovės rodikliu galima laikyti elgesį, kai savi išduoda savus.
Technologijos esmė labai puikiai atsiskleidžia pavyzdžiu iš žiurkių gyvenimo. Šitie gyvūnai pasižymi nepaprastu gyvybingumu, kurio pagrindą sudaro socialinis susitelkimas. Žiurkės – neįtikėtinai socialiniai gyvūnai. Jos drauge medžioja, padeda viena kitai, gina viena kitą, jeigu yra galimybė, pasiima su savimi sužeistuosius. Žiurkės jaučiasi kaip vieningas organizmas ir elgiasi kaip vieningas organizmas. Jos labai sparčiai keičiasi informacija, greitai įspėja apie pavojus, perduoda gynybos įgūdžius. Tokiame elgesyje nėra individualios naudos. Gynybos mechanizmas turi dorovinį pagrindą.
Vienas efektyviausių kovos su žiurkėmis būdų yra šios gynybos sunaikinimas. Kadangi gynybos pagrindą sudaro dorovė, tai šis būdas pagrįstas visų pirma dorovės sunaikinimu. Visiems individams dorovės nesunaikinsi. Galima sunaikinti pavienei būtybei, bet ir tai ne iš karto. Dorovė griaunama palaipsniui. Tam sukuriamos sąlygos, kai racionali logika įgauna lemiamą reikšmę. Svarbiausia yra priversti žengti pirmą žingsnį, atlikti veiksmą, kuris iki to laiko buvo absoliutus tabu.
Daroma tai šitokiu būdu. Paimama stambi ir stipri žiurkė, ilgai marinama badu, o paskui jai į narvą įmetama ką tik užmušta gentainė. Šiek tiek pasvarsčiusi, žiurkė ją suėda. Racionali logika jai pataria: tai jau ne gentainė. Tai – maistas. Jai jau vis vien, o tau reikia išgyventi. Vadinasi, reikia ėsti.
Antrą sykį amoralumo kartelė pakeliama aukščiau. Į narvą įmetama vis gyva žiurkė. Naujas „maistas“, kad ir vos begyvas, bet vis dėlto, dar gyvas. Ir vėlgi racionali logika pataria, kaip pasielgti. Ligonė vis tiek numirs, o man reikia gyventi. Ir žiurkė vėl suėda į save panašią, dabar jau praktiškai gyvą būtybę.
Trečią kartą į narvą įmetama gyvas ir pakankamai sveikas „maistas“ – silpnas žiurkiukas. Stipriai žiurkei vėl įsijungia „sveiko proto“ diktuojamas algoritmas. Valgyti vis tiek nėra ko, – sako žiurkė pati sau. Kas iš to, kad mes abu pražūsim? Tegu išgyvena stipriausias. Ir stipriausias išgyvena.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimo priėmimas kiekvieną kartą truko vis trumpesnį laiko tarpą. Tuo tarpu kiekvieno naujo kanibalizmo atvejo amoralumo lygis buvo vis didesnis. Po kurio laiko žiurkė apskritai liovėsi galvoti. Ji ėmė žvelgti į savo gentainius kaip į maistą. Vos tik jai įmesdavo į narvą naują žiurkę, ji tuojau pat puldavo ją ir suėsdavo. Tuo momentu, kai ji nustojo galvoti, ėsti ar neėsti, jos dorovė buvo sunaikinta. O paskui ją paleisdavo į bendruomenę, iš kurios kažkada ji buvo paimta. Ir tai buvo jau kita žiurkė. Tai buvo būtybė be jokių dorovės požymių. Jos elgesį diktavo vien tik egoizmo logika. Tačiau aplinkiniai to nežinojo ir priėmė ją kaip saviškę, visiškai ja pasitikėjo.
Labai greitai būtybė, iš išvaizdos panaši į žiurkę, susimąstydavo: o kam kažkur ieškoti maisto, jeigu jo pilna aplinkui – šilto ir šviežio. Kanibalė išsirinkdavo nieko neįtariančią auką ir ją suėsdavo.
Labai greitai ji padarydavo išvadą, kad pats optimaliausias variantas – tai ne atvirai pulti ir ryti, o daryti tai paslapčia nuo aplinkinių. Sekantį kartą vienokiu ar kitokiu pretekstu ši žiurkė nusiviliodavo auką į nuošalią vietą ir ten suėsdavo.
Kai žiurkių kolektyvui nebelikdavo abejonių, kad jų tarpe apsigyveno vilkas avies kailyje, žiurkės pasitraukdavo iš tos vietos. Pasitraukdavo, beje, šimtu atvejų iš šimto. Gyvūnai tarsi bijojo apsinuodyti transformuotos žiurkės fliuidais, jie išsigąsdavo, kad patys taps tokiais. Instinktyviai jautė: jeigu jų sąmonė sugers naujas nuostatas, susiformuos visuomenė be jokių stabdžių, išdavikų visuomenė, vartotojų visuomenė. Amoralumo atmosfera sunaikins socialinės gynybos mechanizmus ir tada žus visi.
Iškyla klausimas, kodėl žiurkių bendruomenė pasitraukdavo, kodėl negalėjo sunaikinti „karaliaus“? Tokiame elgesyje esama gilios prasmės. Kolektyvinis protas, kurį šiuo atveju galima laikyti instinktu, apskaičiavo, kad likvidacijoje turės dalyvauti patys stipriausi individai, žiurkių visuomenės elitas. Kas žino, kas su jais atsitiks, kai jie pradės draskyti dantimis savo amoralaus gentainio kūną. Ar neapsikrės ir jie gentainio ydomis?
Netgi žiurkės nenori gyventi pilietinėje visuomenėje, kuri grindžiama nuolatiniais tarpusavio karais, kurioje vientisa visuomenė sudraskoma į kovojančius tarpusavyje skutelius. Žiurkės protingesnės už žmones. Visiškai teisingai manydamos, kad racionalia egoizmo logika gali užsikrėsti žiurkių elitas, jos pasitraukia į kitą vietą.
Jeigu pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad bendrija nepaliko amoralaus gentainio, o pasiliko su juo gyventi, nesunku suprasti, kad jis užkrės savo racionalia logika elitą. Irgi sugalvotų, kaip tai padaryti etapais, palaipsniui, nepastebimai, ir tie jos veksmai visiškai atitiks logiką. Vietoje vieno „žiurkių karaliau“ atsirastų ištisa tokių „mutantų“ kasta. Neturėdami principų, jie labai greitai nugalėtų tradicinį elitą. O paskui surastų būdą, kaip suteikti naujai tvarkai teisingumo ir teisėtumo statusą. Jeigu visai atleisime fantazijos vadžias, logika atves mus į situaciją, kai susiformuoja demokratinė visuomenė. Naujosios visuomenės nariai patys išsirinktų sau tuos, kurie maitinsis ta pačia jų visuomene.
Žiurkes nuo tokios transformacijos išgelbėja tai, kad jos neturi laisvės, tokios, kokią suprantame mes. Ir tai kad neturi tokio galingo intelekto, kaip mūsiškis. Jos vadovaujasi instinktu. O instinktas svarbiausia visuomenės vertybe laiko ne maistą ir netgi ne atskiros žiurkės gyvybę, o dorovę. Tai pamatas, ant kurio surenčiama bet kokia socialinė konstrukcija. Kad šis pamatas išliktų nepažeistas, jos pasitraukia nuo užkrato šaltinio. Išsaugodamos pamatus, žiurkės išsaugo save kaip vieningą visuomenę su tradicine vertybių skale ir, kaip rezultatas, jos išsisaugo save kaip rūšį.
Žmonių visuomenė tokio instinkto neturi. Tačiau ji irgi pagrįsta dorove. Jeigu pašalinsime šį pamatą, visa konstrukcija netrukus subyrės į krūvą nuolaužų, kurios trinsis viena į kitą kol nepavirs milteliais, t.y. iki tokios būsenos, kai daugiau susismulkinti nebėra kur. Susitrinti į miltelius – tai nukapoti šaknis, atmesti tradicijas, gyvenimo būdą ir, svarbiausia, sunaikinti moralines, dorovines nuostatas. Paskutinė susmulkėjimo stadija visuomenėje prasideda tada, kai ji subyra į tarpusavyje niekaip nesusijusius individus. Susiformuoja atomizuota visuomenė, žmogiškosios dulkės, statybinė medžiaga naujajai pasaulio tvarkai.
Norite gauti pavyzdį, kokie procesai vyksta pasauliniame lygmenyje? Pasižiūrėkite į stalą, prie kurio sėdite. Išdėlioti įvairūs daiktai iš įvairių medžiagų. Kiekvienas daiktas – tarsi atskiros tautos prototipas. Daiktai saviti ir nesujungiami. Kol jie išlieka vientisi, iš jų nesukursi kažko vieningo. Bet jeigu juos visus, ir keramikinę peleninę, ir plastmasę, ir popierių sumalsite į dulkes, o paskui sumaišysite – gausite vientisą masę. O tada pakiškite šią košę po presu ir slėgis sukurs kažką iš principo naują. Tai gali būti bet kas, bet kokia konfigūracija, kurios charakteristikas net įsivaizduoti nelengva.
Žmonių visuomenė griaunama, pasitelkus „žiurkių karaliaus“ technologiją. Visi smūgiai sukoncentruoti į dorovės naikinimą. Visais įmanomais būdais naikinama sąvoka „savi“.
Vartotojiškoji visuomenė moko: savų nebūna, jie neegzistuoja. Visi yra svetimi, visi – potencialus maistas. Pats optimaliausias maistas yra tas, kuris šalia jūsų ir laikomas tavo artimaisiais. Ir kuris neįtaria, kad tu iš tikrųjų esi „žiurkių karalius“. Jis tavim tiki, o tu jį suėdi.
Tokių „žiurkių karalių“ šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis daugiau. Tai patys baisiausi plėšrūnai. Jie vienijasi į grupes, žvelgdami į tėvynainius kaip į „runkelius“ (maistą). Padarę atradimą, kad savo gerovę galima susikurti iš svetimų nelaimių, jie iš pradžių veikia tiesiai – „ryja“ savo tautą atvirai. Paskui susigaudo, kad pats optimaliausias variantas – ėsti, prisidengus gražiais ir kilniais šūkiais.
Iš ekranų plūstelėjo pažadai ir viliojantys žodžiais apie laisvę ir lygybę. „Karaliai“ nė nemanė tesėti savo pažadų, jiems tai tik priemonė prisivilioti „maistą“. Jie prasibrovė į svarbiausius visuomenės mazgus, kad užsimaskavę kilniais žodžiais galėtų ėsti saviškius. Sulig kiekvienais metais jų galia vis augo, jie darėsi stipresni, miklesni ir pavojingesni. Didžiausias pavojus, kurį jie kelia, yra tai, kad jų neįmanoma atskirti nuo sveikų visuomenės narių. Jie išmoko taip užsimaskuoti, kad atrodo netgi patraukliau už savo dorus gentainius. Bet jeigu ne žodžių klausysies, o žvelgsi į darbus, nesunku bus išsiaiškinti tų būtybių tikrąją prigimtį.
Visa jų proto galia susikoncentravusi siaurame egoizmo diapazone. Jie nebemoka mąstyti visuomenės ir valstybės mastu. Jie galvoja tik apie save ir savo palikuonis. Jie maitinasi savo gentainiais lygiai taip pat, kaip toji žiurkė kanibalė. Jų neįtikėtinai daug prisiveisė ir jų skaičius toliau auga. Jie skirstomi į stambius ir smulkius, jie pasidalino šalį į medžioklės plotus, į vietas, kur medžiojama ir maitinamasi.
Smulkios „žiurkės“, cypavusios kriminaliniame sektoriuje, samprotavo – štai guli girtas žmogus, jo kišenėje – pinigai. Vis tiek juos kas nors pasiims. O jeigu taip, tai kodėl ne aš? Ir pasiimdavo. Paskui pasiimdavo iš pusiau girto. Pasiteisinimas buvo kitoks: jis vis tiek pragers, o man pinigai reikalingi normaliems reikalams. O paskui imdavo galvoti: jeigu pinigų visiems nepakanka, jei visi blogai gyvena, tai tegu išgyvena stipriausias. Ir pasirinkęs auką – voždavo jai į galvą ir apiplėšdavo. Kai nėra moralės, tokiai logikai paprieštarauti nėra kuo.
Versle logika iš pradžių pakuždėdavo, kad žmogų galima atleisti, išmesti į gatvę. Minties eiga suprantama: jeigu neišmesiu – bankrutuosiu ir jis vis tiek atsidurs gatvėje. Ir aš pats drauge su juo. O jeigu jis vis tiek atsidurs gatvėje, tai geriau tada be manęs. Ir atleisdavo iš darbo žmogų.
Antras etapas: tegu sau dirba, bet atlyginimo negaus. Kitaip bankrutuosiu ir visi atsidurs gatvėje. O dabar įmonė išliks. Ir prasideda sąmoningi algų uždelsimai.
Trečias etapas. Verslininkas, tarkime, sąmoningai pradėjo gaminti kenksmingą sveikatai produkciją. Mintys tokios: jeigu galvosiu apie nepažįstamų žmonių likimą, bankrutuosiu. Tegu patys savimi pasirūpina. Tokiam verslininkui kiti žmonės – tai tik šilta, gyva mėsa, kuri pati į burną lenda.
Analogiškai samprotauja ir politikai. Pirmas lūžis – lavono suėdimas – tai pažadai, kurių jau iš anksto neįmanoma išpildyti. Logika: jeigu nežadėsi, tavęs neišrinks. Išrinks ką nors kitą, blogesnį už tave, kuris žada, kas tik ant seilės užeina. O jeigu bet kokiu atveju žmonės bus apgauti, tačiau vienu atveju tu tapsi kvailiu, o antru atveju – išrinktuoju, tai geriau jau rinktis antrą variantą.
Antrojo moralės lūžio etapo (pusiau gyvo gentainio ėdimas) analogas – tai prekyba vietomis savo partijoje. Logika irgi suprantama: rinkimams reikalingi pinigai. Jeigu vaidinsi „nekaltą mergelę“, pinigus pasiims konkurentai. Taip kad pinigus vis tiek kažkas pasiims, ir bet kokiu atveju kažkas bus išrinktas. O jeigu tai neišvengiama, tai geriau pasiimsiu aš, o ne kas nors kitas.
Trečias etapas – sveiko ir gyvo gentainio surijimas – tai visuomenei žalingų įstatymų stūmimas. Logika ta pati. Jeigu atsisakysi dalyvauti tiesioginiame tautos apiplėšime, tautą apiplėš kiti. Žmogėdriškas įstatymas vis tiek bus prastumtas, o jeigu taip, tai koks skirtumas, kieno pagalba tai bus padaryta? Geriau per mane.
Šiandien viešasis politinis sektorius pavirto paskutinės stadijos „žiurkių“ sambūriu. Jos nebeturi nieko švento, nieko asmeniško, vien tik verslas. Ir šitas procesas negali sustoti. Jis tobulės, paklusdamas racionaliai logikai.
Valstybės pareigūnams racionali logika irgi palaipsniui sulaužė moralinį stuburą. Iš pradžių daugelis drovėjosi, kai jiems buvo siūlomi pinigai. Tarybinės nuostatos, kad tai nusikaltimas, vis dar tebeveikė. Paskui kyšis buvo pavadintas kitu žodžiu, o tai panaikino refleksą į žodį „kyšis“ ir procesas pajudėjo. Kyšių dabar niekas neima. Dabar yra „otkatai“, „įnašai“ ir panašiai. Tai jau ne vagys, o gerbiami visuomenės nariai, kurie pasinaudoja „galimybėmis“. Įvyko baisiausias dalykas – visa tai nepastebimai, pagal nutylėjimą buvo visiškai legalizuota. Žmogus jau gali prekiauti savo garbe. Visuomenė jam patikėjo bendrą kasą, o jis už kyšius išdalijo ją grobuonims. Padori moteris atmes pasiūlymą santykiauti už pinigus. Vartotojiškos visuomenės pareigūnai, prekiaujantys visuomenės gėrybėmis, smuko žemiau savo kūnu prekiaujančių moterų. Jos bent jau savimi prekiauja, o šitie – svetimu gėriu. O pavadinta visa tai „dalykiniu požiūriu į gyvenimą“.
Tam tikrame etape prieita iki to, kad buvo siūloma oficialiai pripažinti, kad administraciniame sektoriuje, atseit, susiformavo rinka su savo taisyklėmis ir įkainiais. O jeigu taip, tai kodėl jos neįteisinus? Paprasčiau kalbant, buvo pateiktas pasiūlymas įteisinti korupciją, o tuo pačiu ir prostituciją. Juk visi žino, kad šie reiškiniai egzistuoja! Tuo momentu minėtų ydų legalizacija buvo atmesta, tačiau irimo procesas tebevyksta, viskas juk keičiasi…
Praktika liudija: atsiradęs reiškinys, jeigu jis tuir įleidęs šaknis į visuomenę ir jeigu jam nėra ko priešpastatyti, anksčiau ar vėliau bus įteisintas. Netolimoje perspektyvoje, jeigu niekas nesukliudys vykstantiems procesams, mes dar išvysime tai, ko šiandien net įsivaizduoti negalime. Viskas bus perkama ir parduodama. Ko bus neįmanoma pardavinėti, tie dalykai išnyks. Pavyzdžiui, sąžinė, kadangi pardavimo momentu ji išgaruoja.
Pirmasis valstybės tarnautojų dorovės lūžio etapas – jam pasiūlė kyšį, kad būtų paspartintas legalus procesas. Paskui jam pasiūlo „suėsti pusiau gyvą gentainį“ – atlikti dviprasmišką užsakymą. Pavyzdžiui, pramušti per biudžetą kokios nors mokyklos finansavimą, o iš išskirtos sumos pasiimti „otkatą“. Logika ta pati – jei atsisakysi tu, pasiims kitas. O čia ir pats pinigų užsidirbsi, ir vaikams nauja mokykla.
Trečias etapas – „gyvų ir sveikų ėdimas“ – kilniu pretekstu pasiūloma pavogti pinigus, skirtus, tarkime, ligoniams. Schema iš pažiūros, kaip taisyklė, labai graži, uodas snapo neįkiš. Tačiau susigaudantys žmonės viską supranta. Ir vėlgi ta pati logika: nepaimsi pats, pasiims kitas. Kitiems nieko gero nepadarysi, biudžetą išvogs, o tu liksi kvailio vietoje.
„Žiurkių karaliai“, įsisavinę visus logikos ir sveiko proto etapus, paleisti į laisvę – į visuomenę. Savo tautą jie supranta kaip maisto šaltinį. Maistas jiems patiko ir štai jie jau patys rodo iniciatyvą. Apetitai auga, technika tobulėja, „žiurkės“ telkiasi į grupuotes, tarp kurių prasideda konkurencija.
Kad būtų suprantamiau: šitų grupuočių nariai nelaiko savo sėbrų savais. Savų ten iš principo negali būti. Tai tėra partneriai, kurie vienas kitam padeda ėsti gentainius. Kai tik partneris nusilpsta, jį tučtuojau sudrasko buvusieji partneriai. Ir netgi ne buvusieji. Ryjantis ir ryjamasis išlieka partneriais. Pradėta kultivuoti netgi tokia moralė, kuri teigia: nėra, atseit, ko pykti ant manęs, pats kaltas, kad atsipalaidavai, o aš tik tuo pasinaudojau. Nieko asmeniško, tai viso labo verslas.
Nauja situacija pagimdo naują logiką. Partnerystė susiveda į silpnųjų rijimą, kad ir kas bebūtų tasai silpnasis, tegu tai būtų tikras brolis. „Žiurkės“ lieka partnerėmis iki gyvos galvos. Jeigu nusilpęs partneris, kuriuo visi nusprendė paskanauti, gerokai apkandžiotas spėdavo pasprukti, jis pradėdavo demaskuoti „žiurkių karalius“, nešti šiukšles iš namų. Taip jis tikėdavosi atstatyti savo padėtį ankstesnėje vietoje. Kai kam tai pasisekdavo ir jį vėl priimdavo į kompaniją, tarsi nieko nebūtų nutikę. Baisaus čia daikto – mane norėjo suryti, o aš nesileidau. Dabar sėdime visi drauge ir galvojame, kaip ir ką suryti, ir stebime vienas kitą, ar nenusilpo partneris, ar ne laikas papietauti. Sulaikančiu faktoriumi tampa partnerio jėga ir jo lygiai toks pats pasirengimas suryti tave patį.
Pateiktas čionai paveikslas – tai tik blyškus šiuolaikinės situacijos atspindys. Kol žmonės priima už gryną pinigą žodžius apie laisvę, laimę ir lygybę, kol žmonės „dirba“ kaip elektoratas, vaikšto į rinkimus ar dalyvauja „oranžinėse“ revoliucijose, jie, patys to nesuvokdami, kuria sistemą, kurioje veisiasi „žiurkių karaliai“.
Šiandien vieni žmonės ryja kitus. Nesislėpdami, ar apgaulės būdu – technologija čionai antrinis dalykas. Svarbiausia, kad tai ne kas kita, kaip pats paprasčiausias kanibalizmas. Žinoma, tie, kurie įsikūrė viršūnėse, asmeniškai krauju nesiteplioja. Tiesioginis gentainių apiplėšimas vyksta žemutiniame „žiurkių“ lygmenyje. Viršutiniame lygmenyje kanibalizmas subtilesnis. Ir mastai jo tokie, kad „žemutiniams“ net nesisapnavo. Pinigai, gaunami aukščiau aprašytais metodais – tai svetimas sielvartas, kančios, mirtis. Jeigu „žiurkės“ net blizga nuo riebumo, vadinasi, kažkas prarado gyvybę. Mums tik atrodo, kad silpnieji netenka vien tik piniginių. Ne, šitie procesai veda į fizinę mirtį silpniausius visuomenės narius. Įsitikinti tuo nesunku, pakanka panagrinėti mirčių ir gimstamumo dinamiką. Šalis, valdoma „žiurkių karalių“, išmiršta.
Negalima kaltinti žmonių, kad jie nesugeba susieti korupcijos, ištvirkimo ir neprincipingumo su asmeniniu sielvartu, asmeninėmis problemomis. Pernelyg ilga priežasčių-pasekmių grandinėlė čia susidaro. Intuityviai žmonės jaučia, kad juos kvailina, tačiau kur kvailina ir kaip… Tam ir reikalingas elitas, kad stiprieji gintų silpnuosius.



 Šaltinis
http://www.versijos.com/2012/04/05/visuomenes-krachas-per-racionalia-logika-ir-sveika-prota/

3 komentarai:

Aistė Dačkutė rašė...

Idomu. Tik man atrodo, jog kitos žiurkės bėga nuo kanibalo gentainio ne todėl, kad yra labai dorovingos ir nori atsiriboti nuo amoralaus elgesio izoliuodami kanibalą, bet besisaugodamos, kad jų nesuvalgytų - elementarus išgyvenimo instinktas.

L. rašė...

Jau XVIa. toks Hobsas oponavo Aristotelio tezei, kad žmogus iš prigimties yra visuomeniškas gyvūnas ir rašė, kad "iš prigimties kiekvienas, verčiamas instinkto, rūpinasi tik savo reikalais; kiekvienas myli tik save, kiekvienas yra egoistas; vienintelis tikslas – išlikti pačiam, vienintelis gėris – tai, kas gera pačiam. Nėra nei žmogų ribojančių teisių, nei pareigų; kiek išsikovos, priklauso tik nuo jo jėgų. Tai yra žmogaus status naturalis: visų kova su visais. Tačiau kova atneša žalos – jos vengdami, žmonės atsisakė natūralaus būvio. Norėdami taikos jie pradėjo gyventi taip, tarsi juos saistytų sutartis; kiekvienas atsisakė dalies savo pretenzijų visuomenės labui, kad ši mainais jį gintų. Taip radosi valstybė: jos radimąsi lėmė ne prigimtis ir instinktas, o baimė ir sveikas protas. Tik atsiradus valstybei, atsirado teisė ir priedermės, o kartu su teise – objektyvus gėrio ir blogio matas.”
Stiprūs ir amoralūs personažai, kurie netarnavo visuomenės interesams, neatsirado su kapitalizmu. Įvairūs vakarų kultūrų tautų mitai yra „pastatyti“ ant individo interesų ir konflikto. Ir nors pirminė herojaus paskata būdavo kokia nors visuomenės yda (taigi, herojaus dorovinė nuostata vs yda), herojus juk paprastai griaudavo/naikindavo visuomeninius pamatus. Ir griaudavo sėkmingai, tačiau stiprus jo „neigiamumas“ per tiek amžių visdar nesugriovė visuomenės. Ir nesugriaus jos štai taip lengvai kaip straipsny rašo, nes žmonės nesuinteresuoti tik besąlygišku išgyvenimu; jiems reikia kitų žmonių.

Žmonės mažų mažiausiai nujaučia, kad jų gerovė nėra atskirta nuo visuomenės gerovės. Tiesiog žmonių yra per daug, kad kuriuonors (iš tiesų - betkokiu) veiksmu galėtum neįžeisti kurio nors iš jų dorovės* sampratos. Juoba dabar, interneto ir kitų informacijos priemonių dėka, žmonės greitai perduoda informaciją, diskutuoja ir aiškina probleminius dalykus. Tai yra didžiulė visuomenės „pergalė“, nes argumentas (o ne kumštis) turi reikšmę.


*Kitaip tariant, ar gali apibrėžti dorovę taip, kad ji visiems (ir visose galimose sąlygose) būtų „dorovinga“ ir žmonių interesai nebesikirstų? Priekaištauti dėl virtualių dalykų yra nekonstruktyvu. Aš nežinau ką reiškia dorovė.

Aurius rašė...

Aš nežinau ką reiškia dorovė.

Nieko nereiškia. Nes jos nėra. Niekada nebuvo ir niekada nebus.

Aš suprantu, kad šokiruoju, bet pasakysiu dar daugiau.
Žmogus atėjo į svetimą kažkieno sukurtą pasaulį. (Biblijinė ir evoliucinė teorija ta prasme yra vienodos).
O jei taip, tai viskas čia žmogui yra svetima.
Žiurkei nieko nėra svetimo. Čia jos pasaulis. Ji ir pasaulis yra vienis. Todėl ji palieka laivą dar pastarajam net neatsitrenkus į ledkalnį.

Aš žinau, kad būsiu nesuprastas todėl dar truputį šokiruosiu.
Nieko nėra, nei Dievo, nei meilės, o yra-esu tik aš, tu, jis, ji. Esu tik aš ir visa yra manyje. ESU KURS ESU. Pati paslaptingiausia Biblijos frazė.

Taigi, žiurkė pranašesnė už žmogų. Ji jaučia šį pasaulį nes šis pasaulis yra jos. O žmogus čia svetimas. Nu gal nėra jis toks svetimas bet yra įtikintas, kad yra svetimas.