Žmogus į šį pasaulį atėjo tam, kad ėsti, ėsti ir dar kartą ėsti.
Šią frazę Grigorijus Kurlovas kartoja ne vieną kartą ir ne tik paskaitose apie maistą.
Neskubėkite neigti būtent šio lietuviško žodžio nes... Jei bandysite išversti lietuvišką žodį valgyti į kitas kalbas, kad per http://translate.google.lt tai atkreipkite dėmesį, kad daugelio tautų žodis valgyti turi šaknį EDA, EST netgi latviškai šis žodis rašosi taip: ēst.
Biblijoje žodis EDA turi dvi reikšmes: tai maistas ir žodis.
Taigi, jei kalbėsim moksliškai ir kultūringai tai pirmą sakinį versti reikėtų maždaug taip: Žmogus į šį pasaulį atėjo jausti, išgyventi, skanauti, patirti, gauti informacijos ir t.t. Taigi, jei būtent taip mes verčiame pirmą sakinį, tai suprantame, kad šis procesas yra nesibaigiantis per visą žmogaus gyvenimą, nes visa ką žmogus patiria ir išgyvena jį maitina.
Tiesa ši paskaita nėra tiesioginis Grigorijaus paskaitos vertimas, o tam tikras visos holistinės mokyklos apibendrinimas. O, kad būtų aiškiau tai pateiksiu savo asmeninius pastebėjimus, samprotavimus ir išgyvenimus.
Praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje mokslininkai susidomėjo įdomiu reiškiniu. Po patirtos laivo ar lėktuvo katastrofos nemaža dalis žmonių numirdavo jau į trečią ar penktą dieną būdami fiziškai sveiki, bet viso labo tik alkani ir ištroškę. O dabar palyginkit. Sausas badavimas gali tęstis 10, 20, 40 ir net 80 dienų ir žmonės nemiršta. Netgi priešingai, jaučiasi dar labiau sveikesni. Tai kaip čia dabar yra, kur čia šuo pakastas?
Manau, kad daugeliui tampa aišku, kad žmones užmuša ne maisto nebuvimas, o programos. Duok jam programą, kad maitintis reikia kas 4 valandas, o kas 7 tai būtinai ir, kad reikia maitintis tris, keturis, o tai ir penkis kartus per dieną, ir nutrauk bent porai dienų šią programą jai į trečią dieną jis užvers kanopas. Kas ir buvo po laivo ar lėktuvų katastrofų. Kokie nors Tubiai ar hunkai ar kt. kurie tokių programų neturi išgyventų ir po pusės metų ir nieko jiems neatsitiktų.
Nu gerai, palikim tas laivų katastrofas ir pasižiūrėkim kas dedasi aplink mus. Ar teko kada nors matyti užsižaidusį vaiką kokioje nors smėlio dėžėje? Ar teko matyti kaip suaugę varo tokį vaiką būtinai valgyti? Ar teko matyti kiemo tragediją jei vaikas neidavo valgyti? Va taip.
O dabar papasakosiu situaciją kurią daugeliui, tikiuosi, teko išgyventi. Įsivaizduokite, kad jauna mergina grįžta pavargusi iš darbo. Visiškai pavargusi, nes buvo sunki diena, aprėkė viršininkas ir t.t. Atrodo tik grįžti namo ir į lovą. Staiga telefono skambutis, anoje pusėje ragelio skambina vaikinas, kuriam mergina neabejinga, ir kviečia į pasimatymą. Jėgų ir gyvybingumo staiga atsiranda tiek, kad...užtenka iki paryčių... :)
Oi, kad mes žinotume kas mus iš tikro maitina, kad mes žinotume.
Dabar, kai aš jau žinau šiuos dėsnius teko pagauti įdomų faktą savyje. Prieš mėnesį teko laikinai dirbti kitose pareigose. Daug informacijos, daug pareigų, pilna stresinių situacijų. Ateina pietų metas ir pagavau save, kad visiškai nenoriu valgyti. Netgi pasibaigus darbui valgyt nenorėdavau.
Badas-sveikatos šaltinis. Sotumas-liga. Maistas, kuris mus suvalgo. Maistas kaip narkotikas. Maistas kaip išorinis atramos taškas nuo kurio mes priklausom? Ar vidinis atramos taškas kuriuo mes patys esame? Organizmas kai alchemijos fabrikas. Išeiname iš pasaulinės krizės savo viduje.
Maitinimasis kaip savęs naikinimas? Gaukime energiją tiesiogiai. Maitinimasis tiesiogiai iš saulės. Maitinimasis padedantis priartėti prie Dievo.
Čia buvo keletas Grigorijaus minčių.
Holistinė Grigorijaus Kurlovo mokykla duoda technologijas kaip suvalgyti savo baimę, pyktį (nu čia vietoj lašinių :) ) kaip maitintis savo alkiu, troškuliu ir dar daug visko ten yra.
O aš baigiu savo vertimų seriją apie maistą. Tikiuosi, kad iškili daugiau klausimų nei gavot atsakymų. Nes tik klausimai ir badas žmoniją veda į priekį. Nu argi ne taip? meilės badas verčia mus mylėti, o žinių badas skatina mokytis. Kitaip nebūna. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą