Puslapiai

2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Jei ir Tu sutinki su šio filmuko mintimis tai esi Stalino pasekėjas.

Taigi, kadangi aš visą laiką savo bloge bubinau, kad reikia  mažinti darbo laiką tai esu Stalino pasekėjas.
 Tie, kas nesupranta rusiškai pasižiūrėkit šį tinklapį, kuriame rasite tekstą. Išsiversti  galite per google. http://zakonvremeni.ru/publications/23-outlook/12494-obespechenie-polnoj-zanyatosti.html

 O kam neaišku kokiu tikslu  kišamas homoseksualizmas ir kiti dalykai, pasižiūrėkit ir suprasit. Reikia palaikyti tam tikrą visuomenės degradacijos lygmenį.

2013 m. gegužės 4 d., šeštadienis

Pertrauka MLM versle

Anton Jarohim vienoje iš savo pamokų kalbėjo, kad kartais reikia padaryti pertrauką MLM  versle. Pertraukas jis skirsto  į dvi: trumpalaikę ir ilgalaikę. Trumpalaikė gali trukti apie mėnesį, ilgalaikė iki 270 dienų.
 Panašu, kad aš darysiu ilgalaikę. Tai yra iki  šių metų pabaigos.
Priežastis: Zeeko  užsidarymas ir Globaal-one  neatsidarymas. Bandymas užsiimti kitais projektais kol kas  entuziazmo nekelia. O, pagaliau ateina vasara, galima truputį ir pailsėti užsiimant kita veikla.

2013 m. balandžio 22 d., pirmadienis

Savižudybė iš holistinių pozicijų (žiauri tiesa apie savižudybę)




 Užteks. Apie savižudybę laikas kalbėti atvirai, kitaip sakant, tiesiai šviesiai.
Iki šiol mes iš esmės nieko tikro nekalbame apie savižudybes. Mes  meluojame patys sau. O, kadangi meluojame tai savižudybių artimiausiu metu tikrai nemažės. Yra visos sąlygos joms didėti.
Kodėl aš taip drąsiai ir įžūliai kalbu? Todėl, kad paskyriau pakankamai daug laiko savižudybės analizei. Išvados kurių priėjau buvo žiaurios.
 Bet apie viską iš pradžių. Nesu psichologas, todėl nevartosiu jokių mokslinių terminų ir teorijų. Paprasčiausiai atskleisiu savo minčių genezę. Išvados, kartoju, bus žiaurios.

                                              Pirmieji pamąstymai apie savižudybę.
Tai atsitiko beveik prieš trisdešimt metų. Jau gyvenau Vilniuje. Kartą susiskambinau su buvusiu bendrakursiu, draugu iš gimtojo miesto. Pokalbis sukosi apie bendrus draugus, bendrakursius: kaip tas, kaip anas gyvena ir t.t. Staiga jis man sako: ar tu žinai, kad Antanas nusižudė. ???   Kaip , kada, detalės ir t.t. Padėjome ragelius.  Va tada ir prasidėjo.
Maždaug po pusvalandžio mane aplankė kaltės jausmas. Protas iš kart paklausė. Kokia dar kaltė. Juk mes jau seniai nesimatėm (praėjo dešimt metų kai baigėm politechnikumą), niekada nebuvom artimi draugai (gal tik bendraminčių grupelė), pagaliau jau seniai tapome tik pažįstami net ir tuo metu kai dar gyvenau gimtajame mieste. Paskutinius tris metus mes nesimatėme, nes aš gyvenu Vilniuje. Jokios tiesioginės mano kaltės tikrai nėra. Bet kaltės jausmas manęs nepaliko. Ir ne tai, kad nepaliko, bet diktavo savo  geležinę logiką. O ji buvo tokia.
JIS GALĖJO NUŽUDYTI IR MANE IR BŪTŲ TEISUS.
Va taip. O geležinė kaltės logika dirbo toliau ir uždavinėjo klausimus. Ar maža avarijų kurių tikslas buvo savižudybė pražudant keleiviais ir kitus eismo dalyvius, ar maža teroristinių išpuolių dėl nevilties, pražudant  save ir  aplinkinius, ar...
Išeinant iš to, kad žmogus yra visuomeninių santykių visuma, o kitaip sakant tų santykių atspindys, visuomenės vaidmuo yra didžiulis, o gal būt net lemiamas. Šių santykių analizė mane atvedė prie dar įdomesnių minčių.

                                           Didvyris ir išdavikas
Tuo metu aktyviai domėjausi egzistencialistine filosofija, kritinėmis situacijomis, skaičiau Kamiu, Sartrą ir kt. Domėjausi teatru, dramaturgija. Ieškojau tokios ribinės situacijos kurioje labiausiai išryškėja atskiro individo ir jo visuomenės santykis. Radau. Štai jinai.
Karas. Priešas pagauna „liežuvį“. Iš jo reikalaujama išduoti tėvynę. Užaštrinkim situaciją iki kraštutinumo. Tegul bus, kad „liežuvis“ turi išduoti savo tėvus, gimines, draugus, mokytojus, kaimynus ir t.t. Jei išduos, priešas juos sunaikins, jei neišduos, žus pats. Viskas paprasta.
O, kad būtų dar paprasčiau „paimkime“ du herojus. Tegul bus, kad pirmasis atėjo į šį pasaulį mylimas tėvų, gerbiamas draugų, pedagogų auklėjamas ir skatinamas, ugdomos jo geriausios savybės ir t.t.
 O antrasis augęs asocialioje šeimoje, niekinamas aplinkinių, iš jo tyčiojasi  bendraklasiai, o slapta ir pedagogai ir t.t.
Stabteliu. Tęsinys bus vėliau. O dabar  gerai pagalvokit ar jus išduos ar ne. Ar tauta, kuri augina savižudžius turi teisę gyventi? Aš nesicaskinsiu, antroje dalyje tėkšiu viską atviru tekstu. Atminkit, kad savižudis tai tas pats išdavikas. Jei kam nors per kurią nors vietą neaišku, kad savižudis yra išdavikas ir išduoda ne bet ką, o mus, tai siūlau  dar gerai pagalvoti, pageidautina pakomentuoti.

2013 m. balandžio 11 d., ketvirtadienis

Kaip reklamuotis per Facebook?

Ar kas nors bandė reklamuotis per FB? kaip tai veikia? Pasidalinkit patirtimi. Prašau.

Kaip krizė atveda žmones į protą?






Kad kapitalizmas dvesia, aš savo blog‘e jau rašiau. Tiesa, straipsnis perspausdintas, bet tokių minčių, kurios didele dalimi sutinka su mano, neįdėti negaliu.  O čia dar vienas straipsnis, parodantis  kaip krizė keičia Lietuvių apsipirkimo įpročius.

O žemiau pateiksiu  savo  atviras mintis ir žinias apie kapitalizmą, prekybą ir apgaules.

Panašu, kad žmonės prasikrapšto akeles. Atvirai pasakius, pavaikščiojus po Akropolį, Panoramą, Babiloną ar centrines, bet kokio miesto gatves, kiek graudu žiūrėti į mažas parduotuves. Jos arba tuščios, arba jose lankosi vien turistai. (Prekybiniai turistai. Tai tie kurie vaikšto, bet  retai perka). Kaip  ir iš ko gyvena tokios parduotuvės? O kažkur, visai greta, yra parduotuvės, kompanijos kurios vos spėja suktis.
Visi prekybininkai gyvena iš maržos. (Kainų skirtumo). Kainos šiandien jau nieko bendro neturi su verte.
Sakysim kvepalų buteliuko savikaina yra  vienas euras, gerų ir ypatingai gerų kvepalų savikaina yra 1,5 euro. Bet kai juos išreklamuoja koks garsus aktoriūkštis tai pirkėjui pateikiami jau už 300-400 litų.
O tokio pat kvapo kvepalai, bet kitu pavadinimu tekainuoja 60-70 litų ir gali gauti nuolaidą,  ir temokėti 40-50 litų. Viena maža smulkmena:  daugelis nežino, kad kvapas negali būti patentuotas. Patentuojamas tik   buteliuko dizainas ir firmos ženklas. Kai mes perkame garsios firmos kvepalus tai mokame už buteliuką, etiketę ir dizainą, bet ne už kvapą. Tuos pačius kvapų eleksyrus  kitos kompanijos pateikia kitais pavadinimais, o kaina gali būt pigesnė net 10 kartų. Ir viskas teisingai, viskas čiki -tiki.  
Bet tuščiagarbiai perka brangius ir tuo didžiuojasi, o protingi perka  tuos pačius, bet pigius ir apie tai nekalba.
Asajos  uogų sulčių vieno litro savikaina yra 0,5-1,0 $, o parduomas 0,75 lt butelis atskiestų asajos uogų sulčių už 30-40 $. Brazilijos darbuotojams, kurie skina uogas, mokamos kapeikos, bet apie tai kompanija tyli, o garsina visam svietui, kad išlaiko Brazilijos vaikų namus. O papūgos (tie kurie pardavinėja skiestas asajų uogų sultis) skiedžia visam  svietui kokia yra nuostabi kompanija.
 Prekės kaina, kol pasiekia klientą, padidėja 100 kartų. Niekas nesako, kad  asajos uogų sultys iš Brazilijos turi kainuoti tiek pat čia, Lietuvoje, bet gal užtenka 10 kartų didesnės kainos, bet ne 100.
Sąrašą apie kainas būtų galima tęsti. Bet mums svarbu išsiaiškinti ko dėka  laikomos tokios aukštos kainos ir dar keliamos. Galima kainų kilimą vardinti naudojant protingus ir moksliškus žodžius: transportavimo kaštai, sandėliavimo kaštai, mokesčiai, įrengimų amortizacija ir t.t.
Kalbant tiesiai šviesiai, aukštos kainos galimos todėl, kad   yra daug išpuikusių durnių. Va taip ir be jokių užuolankų. Tikslumo dėlei  reikia pasakyti, kad pati svarbiausia durninimo mokykla yra švietimas ir masinio komunikavimo priemonės.
Švietimas nuo mažų dienų kala į galvą, kad reikia siekti pranokti kitus, o masinio informavimo priemonės demonstruoja, taip vadinamų, sėkmingų žmonių įpročius. O jie laka tik tokią degtinę, kvėpinasi tik tokiais kvepalais, o važinėja tik tokiomis „tačkomis“ ir t.t.
O durnelių kurie orientuojasi vien į tai netrūksta. O, kad jie žinotų, kaip į juos žiūri tikri  tokių brendų kūrėjai, o dar labiau, garsių firmų savininkai. Kad jie žinotų? Man teko išgirsti Alekso Janovskio samprotavimus apie jo kazino klientus, ir degtinės gėrėjus. Pats jis nežaidžia ir negeria. Tų samprotavimų geriau, kad  durneliai neišgirstų. O tai dar širdies smūgį gaus.
Kapitalizmas laikosi ant baisios, nykios tuštybės. Todėl kalbėti apie vertybes, kurių  pagrindas yra menamas, manau  neverta.
Menamos vertybės kuria menamus pinigus.

Stabilus verslas vystomas pagal vilkų dėsnius







Tėškiau pavadinimą, kaip turi būti. Daugelis pagalvojot, kad verslas  gali vystytis tik tuomet kai konkurentui perkandi gerklę. Nes vilkas, nuo vaikystės, mums asocijuojasi kaip žiaurus, viską aplink, žudantis gyvūnas. Nei velnio. Žmogus n kartų žiauresnis ir plėšresnis.
Gamta-Dievas vilką sutvėrė valgyti mėsą. Kodėl sutvėrė, ne mūsų reikalas. Vadinasi taip reikia. Jei gamtoje nebūtų plėšrūnų valgančių mėsą, tai mus sutryptų kanopiniai, o kopūstus, morkas ir obelis be gailesčio sukapotų zuikiai. 
 Su gamta, mums kaip ir viskas aišku. Neaišku kaip vilko dėsnius pritaikyti verslui, tuo labiau jei širdyje esi švelnus zuikutis.
Mokslininkai paskutiniu metu aktyviai analizuoja plėšrūnų gyvenimą ir, mūsų nuostabai, paneigia visus stereotipus. 
Vienas iš pagrindinių stereotipų, kad gaują valdo pikčiausias ir žiauriausias. Tai netiesa.
 Gaują valdo pora (šeima), kuri tariasi tarpusavyje.
Ir prieš juos iškyla keli uždaviniai:
1.       Pasirūpinti maistu sau ir gaujai,
2.       Išlikti visai  gaujai,
3.       Apsisaugoti nuo kitų plėšrūnų.
Tam būtina tarpusavyje komunikuoti. Vilkai įsakymus ir žinias  perduoda aiškiai ir suprantamai. Jokių paslėptų klaustukų nėra ir būti negali. Karinė disciplina- aiškūs, suprantami įsakymai.
Įsakymą vadas perduoda tiesiai žiūrėdamas pavaldiniui į akis, priekinės kojos tiesios, ausys pastatytos, o jei reikia griežtumo tai dar ir užtvirtinama urzgimu. 
Įsakymas priimamas, nuleidžiant akis, pabrukus uodegą ir t.t.
 Tai vilkų kalba. Ji nėra nei gera, nei bloga. Ji yra tokia. 
 Ir dar. Vilkai atsiradusiais jaunikliais domisi visi. Ir moko, padeda visi  gaujos nariai.
 Vilkų gebėjimas vadovauti ypatingai pasireiškia kritinėse situacijose kai gaują kas nors užpuola. Jei vadas laikosi ramiai, disciplinuotai ir tvarkingai tai gauja išlieka, bet jei vadas pats puola į paniką, tokia gauja išsibėgioja.
 Taigi, pasaulis yra mūsų pačių veidrodis. Jei mes laikome, kad  visa yra žiauru ir negailestinga, tai esame patys sau žiaurūs ir negailestingi, bet jei įžvelgiame  darną ir tvarką, tai  patys tokie  tampame.

P.S. Aš, kaip ir nieko nekalbėjau apie verslą, nors pavadinime yra paminėta. Nu, jooo, nesu vilkas, su potekstėm rašau. :)