Klausimas gal ir įžūlus, bet iškelti tikrai reikia. Iš kart turiu pastebėti, kad tai neliečia atskirų žmonių, kurie gali būti ir pakankamai tvirti ir dvasingi ir protingi, bet pati tauta kaip visuma yra kaip nevaldomas laivelis ir plaukia ten kur pučia vėjas. O pastaruoju metu rodos, kad plaukia į pražūtį.
Kaip minėjau anksčiau ši tauta neturi vidinių atramos taškų. Bandau kelti hipotezę. Kodėl neturi? Arba, kada prarado?
Mano galva ji tai prarado atsisakydama pagonybės ir priimdama sau visiškai svetimą religiją-katalikiškąją krikščionybę.
Istorikai laiko, kad krikščionybė tai yra aukštesnė religija nei pagonybė ir priėmus šią religiją Lietuva išliko tarp kitų Europos tautų. Gal būt. Bet ši religija nepadeda šiai tautau vystytis ir klestėti. Tiksliau šis, krikščioniškas mąstymas Lietuviui yra svetimas. O, kadangi tai katalikiška pakraipa tai viso labo vienų stabų pakeitimas kitais. Tiesa, aš neliečiu Jėzaus. Šis asmuo padarė ir suvaidino savo vaidmenį kaip ir turėjo suvaidinti.
Lietuviškas pagoniškas tikėjimas, kaip ir kiekvienas pagoniškas tikėjimas buvo neatitrūkęs nuo gamtos ir žmogaus sąmonėj sudarė vieną visumą. O krikščioniška mąstysena, o tiksliau katalikiška sunaikino visas grandis ir žmogų padarė sraigteliu ir priklausomu nuo taip vadinamos Dievo malonės.
Tai nereiškia, kad aš siūlau pereiti prie pagoniško tikėjimo. To tikrai nebus, bet domėtis šiuolaikiniais dvasiniais mokslais manau, kad būtina norint išlikti savimi.
Tiek tenorėjau šiandien pasakyti. Gal kas nors pasipiktins ar paprieštaraus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą