2012 m. balandžio 24 d., antradienis
2012 m. balandžio 21 d., šeštadienis
Pasaulio, tame tarpe ir Lietuvos, valdymo struktūra, metodai
Šaltinis: http://www.versijos.com/2011/10/19/pasaulio-tame-tarpe-ir-lietuvos-valdymo-struktura-metodai/
Kas mus valdo ir kaip – kokiais metodais ir per ką?
Egzistuoja 5 valdžios struktūros, tai:
- Konceptuali valdžia – savo prigimtimi autokratinė į kurią nepapulsi, kaip tautos išrinktasis. Ignoruoja „demokratines“ visuomenės procedūras, nematančias ir nenorinčias pripažinti jos autokratijos. Į ją papuolama tik turint pakankamai žinių ir pinigai tam neturi jokios reikšmės.
- Ideologinė (politinė valdžia) – patraukliais masėms terminais išaiškina koncepciją
- Įstatymų leidžiamoji valdžia – koncepcijos pagrindu kuria juridines normas
- Vykdomoji valdžia – įgyvendina koncepciją struktūriniu ir nestruktūriniu valdymu
- Kontroliuojančioji-teisminė valdžia – kontroliuoja „teisėtumo“ laikymąsi visuomenėje.
Konceptuali valdžia atpažįsta faktorius, vienaip, ar kitaip įtakojančius visuomenę, formuoja tikslų vektorius atsižvelgiant į faktorius, bei formuoja valdymo koncepciją vystymosi tikslų pasiekimui.
Koncepcijos tėra tik dvi – siekianti darnos (dievo duota) ir egoistinė (svarbu aš, kiti lai sukasi, kaip išmano).
Ideologijų gali būti keletas ir paveikslėlyje aukščiau tai parodyta. Sakysim yra šalys X; Y; Z;
Valdymas sukoncentruotas geltoname trikampyje pažymėtame GV (globalus valdymas). Iš ten nuleidžiama koncepcija, o ideologija tik atspindi ją įkūnydama koncepciją šiose šalyse. Ideologiją išaiškina „Elitas“ kuris ir vykdo valdymą tiesiogiai. Pavyzdžiui šalyje „X“ yra socializmas, „Y“ – kapitalizmas/krikščionybė, „Z“ – kapitalizmas/musulmonai. Visa tai permalama atsižvelgiant į vietos sąlygas, faktorius, kurie įtakoja visuomenę vienam, ar kitam veiksmui ir pateikiama tai pačiai visuomenei, jai priimtina forma.
Prie to prisideda žiniasklaida, televizija, spauda ir kitos informacijos priemonės. Štai taip vienos koncepcijos pagrindu gali būti sukurtos skirtingos ideologijos, maža to, net priešiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu. Pavyzdžiui kapitalizmas ir komunizmas/socializmas. Bet kuriuo atveju iš to priešiškumo laimi tik viršūnė, gerai įsisavinusi principą „Skaldyk ir valdyk“. Juk pagal šias ideologijas gerai gyvena tik nedidelė grupelė žmonių, todėl nežiūrint į tai, kad jos lyg ir prieštarauja viena kitai, tačiau visiškai neprieštarauja egoistinei koncepcijai. Ant vieno dolerio banknoto parodytas realus pasaulio visuomenės organizacijos modelio simbolis – piramidė ir akis, kur akis reiškia matymą-žinojimą. Būtent per žinias ir jų pateikimo sklaidą, bei metodus vyksta valdymas.
Šiuo metu gyvename pagal Biblijinę koncepciją – kapitalizmo/judaizmo/krikščionybės ideologiją. Senovės Romoje atsirado Biblijos aiškintojai, kurie puikiai išmanė savo darbą, nes beveik 1900 metų krikščionybės įtaka tik didėjo. Biblija turėtų būti, kaip ir dievo duotas kelias, bet deja, dievo ten tik tiek, kad galima būtų išaiškinti masėms, jog šis pasaulis laikinas, turime atkentėti, bet po mirties atgimsime ir gyvensime pagal nuopelnus, užgyventus šiame gyvenime. Šis gyvenimas tik laikinas kelias, kur „kas dievo dievui, kas ciesoriaus ciesoriui“, arba „kenčiančiam dangus“, o kai kur ir dar geriau „tu skolinsi visiems, bet nesiskolinsi pats“
Štai šis paskutinis dievo leidimas „išrinktajai tautai“ ir privedė mus visus, t.y. Lietuvą, bei visą pasaulį prie dabartinės būklės. Įdomiausia tai, kad Kristus kadaise užpykdė žydus išvartydamas jų pinigų keitimo ir skolinimo staliukus, kuriuos anie buvo pasistatę tiesiog šventykloje. Tuo metu Kristus į tokį palūkanų verslą žiūrėjo griežtai neigiamai. Įdomu, kodėl parašius Bibliją šis požiūris pasikeitė?
Na, bet, kaip sakoma nežinomi viešpaties keliai, jam matyt geriau žinoti. Ne apie tai kalba, o būtent apie biblijinę tiesą, kad palūkanas imti moralu ir netgi sveikintina, juk atliekama paslauga, už kurią galima imti atlygį.
Paviršutiniškai žvelgiant viskas lyg ir gerai, bet giliau jau klampu, o būtent tai, kad nesant tam tikros ideologijos, niekas nesiskolins tokių pasiutusių pinigų butui/namui/sklypui/ir t.t. Reiškia ir skolinimas ir skolinimasis pateikiami, kaip normalūs ir priimtini dalykai, be kurių tiesiog neįmanomas išgyvenimas šiandienėje visuomenėje.
Štai taip šią tiesą ir išaiškina ideologinė valdžia, o kadangi, skolinti gali toli gražu ne visi, o tik nedidelė išrinktųjų mažuma (nes vieni neturi ko skolinti – kitiems tas neleidžiama, sužlugdomi), likusiems belieka tik skolintis ir krauti kažkam dievo (ar Biblijos) pripažintas palūkanas (pelną).
Dabar jau galime atsakyti sau pagal kokią koncepciją gyvename, nes palūkanos gaunamos tada, kai individas, ar subjektas nori šiandien gauti tai, ko realiai dar neuždirbęs – tenka skolintis. Iš kur tas noras gauti šiandien tai, ko realiai gauti neturėtume – juk šiandien neturime tiek pinigų? – Vėlgi, žvilgtelėkime į antrą nuo viršaus skyrelį piramidėje „Finansinė oligarchija“. Štai ši grupė stengiasi, kad jūs išleistumėte daugiau, nei galite uždirbti – jus tada lengviau valdyti. Finansiškai priklausomi individas/šalis/organizacija/partija/ir t.t. vykdo visus kreditoriaus nurodymus, juos galima tampyti už virvučių.
Per visus įmanomus kanalus jums aiškinama, kad labai normalu skolintis ir vėliau atiduoti, žinoma nepamirštant procentų už paslaugas. Skleidžiama vartotojiškos visuomenės ideologija. Ir vietoje to, kad žmogus jaustų saiką, skaitytųsi su savomis galimybėmis – jis stačia galva griūna į banko glėbį, pamiršdamas senolių išmintį, kad „skola ne rona – neužgyja“.
Toks vartojimas naudingas tik kontroliuojančioms finansinėms struktūroms, tai jų sritis ir jų tikslas – primesti mums tokį gyvenimo būdą, kuris leistų lengviau mus kontroliuoti. Tai nestruktūrinis valdymas, kai žmogus ką nors daro todėl, kad visi taip daro, ir daryti tai laikoma normaliu, priimtinu reiškiniu. Paprastas pavyzdys mada – manau daugelis atsimenate, kad visai nesenai, o kai kur ir dabar, masiškai buvo/yra nešiojami skylėti džinsai. Tai laikoma gražiu rūbu, nors pasakykite sau atvirai, kada anksčiau skylėti drabužiai buvo laikomi gražiais? Tokie drabužiai buvo vadinami skudurais, kuo jie iš tiesų ir buvo, bet pasikeitus mados/ideologijos vėjams jie tapo priimtini ir net gražūs (nors tokiais niekada nebuvo). Šis tariamas grožis buvo įbruktas visuomenei, kaip šio laiko grožio etalonas, juk dar Hitlerio propagandos ministras Gebelsas yra pasakęs: „100 kartų pakartotas melas tampa tiesa“. Ir visuomenė „prarijo“ šį melą, ir skylėti džinsai tapo gražūs. Viskas labai paprasta, net primityvu, bet esant dabartinei ideologijai daugiau nieko ir nereikia. Pagrindinis vartotojiškos visuomenės variklis – noras patirti malonumą čia ir dabar, noras išsiskirti, ar drabužiais, ar mašina, ar poelgiais (pažiūrėkime į Gineso rekordų knygą), ar seksualine orientacija (homo paradai). Bet šis malonumas trumpalaikis.
Liūdniausia tai, kad tuose noruose nėra jokio turinio, jokios vertės. Jie užmaskuoja tikrąjį gyvenimo tikslą – laimę. Gyvenama pagal finansinės oligarchijos užduotus tikslus ir manoma, jog tai mūsų pačių pasirinktas kelias. Tai ne mūsų kelias.
Tai klystkelis į kurį mus, aklus, įtraukė tie, kas mato ir žino gerai, bet sąmoningai daro taip, kaip naudinga tik jiems.
Kodėl didžioji dauguma žmonių negali suprasti, kad jais tiesiog naudojamasi, jie paprasčiausi tarnai tų, kurie pagal viską turėtų patys tarnauti žmonėms? Negi žmonės nemato, kad valdantieji-elitas, ar tie, kurie buvo valdžioje, niekada nesirūpino savo visuomene, šalimi? Kad visą tą laiką, visus 20 metų, stengėsi tik dėl savęs, savų privilegijų, stengėsi apsaugoti savo šiltą vietą valdžioje, kad tauta užsimaniusi juos pakeisti negalėtų to padaryti teisiniu keliu? Kodėl visuomenė turi kažkur kovoti už savo teises, kai tam yra paruošti įstatymai?
Visuomenė kaip organizacinis vienetas yra susiskirsčiusi į kelias hierarchines grupes, kiekviena iš kurių atlieka griežtai apibrėžtą funkciją:
- Žyniai-dvasininkai – kuriantys dvasią-koncepciją, numatantys tolesnį vystymosi kelią. Prie jų taip pat priskiriami rašytojai, bei menininkai. Inteligentija.
- Vyčiai – valstybinio mąstymo žmonės, veikiantys valstybės-visuomenės interesų rėmuose. Jų veikla – valstybės valdymas.
- Verslininkai, prekybininkai – egoistinio mąstymo žmonės, kurių veikla nukreipta asmeninės gerovės kėlimui. Tinkami įstatymai padeda jų veiklą išlaikyti visuomenei ir jiems patiems priimtinuose rėmuose. Taip vadinama vidurinė klasė.
- Proletariatas – darbininkai, dirbantys, kad pragyventi, mažai besidomintys politika, menais, ar aukštesnėmis idėjomis. Dažniau pasitenkina lengvai prieinamomis pramogomis – televizijos šou, išgėrimai. Apsiriboja šeimos rato interesais.
- Padugnės – girtuokliai, narkomanai, nusikaltėliai ir t.t. Ši grupė kinta. Į ją nukrentama iš aukštesnių grupių, arba iš jos pakylama į aukštesnes. Jos interesas – asmeniniai norai ir poreikiai – gyvenimas-egzistavimas savo malonumui.
Lietuvos Žynių-dvasininkų nebeliko, jų funkcijas atlieka užsienio žyniai-dvasininkai, o fizinę jų vietą užėmė pseudo-elitas, grojantis į vieną dūdą su užsienio informacijos priemonėmis. Europos Sąjungos idėjų retransliatorius. Jų interesas apsiriboja savo rato privilegijų išsaugojimu, aukštesnės idėjos jiems nerūpi, nebent retkarčiais dėl įvaizdžio organizuoja labdaros akcijas.
Kas vyksta ir kodėl visuomenė nepasako garsaus UŽTEKS! – GANA! – Kodėl?
Todėl, kad naudojamas bestruktūrinis valdymas, kuris eliminuoja tokią galimybę, kuris apsaugo valdančiuosius nuo Tautos. Tai visuomenės skaldymo metodai, bei jos energijos išsklaidymas, po įvairias visuomenines organizacijas (kurių kiekviena kovoja už geresnę Lietuvą), seksualinių mažumų grupės (kurios irgi kovoja su visuomene? – už savas teises), moterų organizacijas (kovojančias už moterų teises, nors yra žmogaus teisės vienodos visiems), feminisčių organizacijas, na ir žinoma begalę partijų, judėjimų ir t.t.
Kaip manote, ką parodo šių judėjimų gausa Lietuvoje? – Ar tai, kad demokratija įsigali pilnu tempu, ar, kad visuomenė tapo labiau visuomeniška? Tai kodėl tada gyvename vis blogiau? Tokia masė žmonių užsiėmusių tuo, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, o naudos nulis. Kas gi vyksta iš tiesų?Žemiau lentelėje parodytas valdymo-žinių pasiskirstymo modelis.
O vyksta štai kas. Neįmanomas joks valdymas, jei valdomas subjektas turi žinių tiek pat, kaip ir tas, kuris nori valdyti. Reiškia žinių kiekis turi būti ribojamas reikalingomis porcijomis, kad tas, kuris randasi žemesnėje socialinėje pakopoje žinotų tik tiek, kiek jam reikalinga, kad atlikti savo numatytas funkcijas visuomenėje.
Piramidėje parodyta, kaip paskirstomos žinios ir jų turinys.
Aukščiausia kasta „žynija“ (konceptuali valdžia) – valdo visas žinias ir jų sklaidos metodus, reikalingus pasiekti savo tikslui, kažkiek jų duodama „elitui“, bet vėlgi tik dėl to, kad anas teisingai atliktų savo funkcijas. Kadangi „Elitas“ valdo mases, tai žinių jis turi gauti truputį daugiau, nei „Minia“
„Žynijos“ žinios „Mozaikos“ tipo, kai kiekviena detalė, ar faktas turi savo vietą bendroje pasaulio sampratoje, iš jų susideda visas paveikslas, nes kiekviena detalė priderinta prie kitos, šalia esančios, ir yra dalis viso pilno vaizdo.
„Elito“ žinios „Kaleidoskopo“ tipo. Jei kas vaikystėje matėte kaleidoskopą, tai toks vamzdelis, kurio viduje yra veidrodžių sistema ir papildomai priberta spalvoto stiklo duženų. Sukant kaleidoskopą ir žiūrint pro okuliarą visada matosi darnus vaizdas, nors išbėrus stikliukus iš jų neįmanoma sudėlioti jokio vaizdo. Tai tik pavieniai spalvoti stikliukai tarpusavyje visiškai nesusiję.Kai sakoma „kaleidoskopinis“ žinių tipas, tai turima galvoje, kad tos žinios – tai atskiri faktai nieko nesakantys nei apie jų šaltinį, nei iš kur jie atsirado, nei kokia jų prasmė.
Paprastas pavyzdys: Faktas, kad branduolinė reakcija pradeda vykti sukūrus kritinę sodrinto urano masę. Ar žinodami tik šį faktą galėtumėte (bent jau teoriškai) sukurti branduolinį reaktorių?Žinoma ne, nes tai tik dalis bendros informacijos, gabalėlis paimtas iš „Mozaikos“. Tai nereiškia, kad „Žynija“ žino viską apie viską. Jiems to ir nereikia. Užtenka žinoti, kaip vykdyti žinių sklaidą, kad neduoti per daug ir būtinos valdymo žinios, kurios buvo aprašytos straipsnio pradžioje. Techninės žinios skleidžiamos aukštos kvalifikacijos specialistams, kurie tačiau gauna jų tik tiek, kiek reikalauja jų siaura specializacija, kad galėtų atlikti jiems numatytas funkcijas.
„Minia“ t.y. didžioji dauguma žmonių apskritai neturi daugelio žinių, visas jų žinių šaltinis – masinės informacijos priemonės, kaip televizija, laikraščiai, bei radijo imtuvai. Išsilavinimas ribojamas esamos informacijos slėpimu – nežinant, kad kažkokia konkreti informacija yra apskritai – nekyla net noras ją įsisavinti-gauti. Jų poreikiai dažnai apsiriboja tuo, kad grįžus iš darbo griūti ant sofos prieš televizorių, šventai tikint, kad beveik viskas, kas ten kalbama yra tiesa.
Štai ir priėjome prie to, kas pas mus skleidžia visą vartotojišką ideologiją, kas atbukina visuomenę valandų valandas žiūrinčią neturinčius jokios vertės šou, ar perdarytos lietuvių kalba užsienio muzikos koncertus. Jaunimas veržiasi papulti į televiziją, nori tapti žvaigždėmis, dalyvauja įvairiose atrankose, bet neužduoda sau klausimo, kokiu tikslu tos atrankos daromos ir ką duos išrinktiesiems. Televizijos žvaigždės vertinamos ne pagal savo asmenines savybes, o pagal dirbtinai sukurtą įvaizdį. Įdomiausia čia tai, kad „Minia“ laiko savo gyvenimą normaliu, kaip ir pas visus. Liūdna, bet tai svetimas mums primestas mąstymas, kurį dauguma priima už savo asmeninį apsisprendimą. Bet asmeninio apsisprendimo čia nėra ir niekada nebuvo, tiesiog nebuvo palikta galimybė rinktis – t.y. buvo nuslėptos žinios, kad yra kitokio pasirinkimo galimybė.
Žmogus niekada nepagalvos apie tai, kas neįeina į jo suvokimo ratą. Tai visada lieka už kadro. Juk sakysim, nuo gimimo aklas niekada negalės įsivaizduoti saulės, kaip šviesos šaltinio – jis jos niekada nėra matęs. Taip ir su žiniomis – jei palikta skylė kažkurioje srityje, tai mąstant ji tiesiog ignoruojama, nes nėra informacijos mąstymui, nėra apmąstymo objekto – konkrečiam žmogui jis neegzistuoja.
Ir todėl, kai kalbama apie viską, kas dabar vyksta Lietuvoje, tai dauguma tiki, kad reikia kažkokio teisingo vienintelio žmogaus, ar teisingos valdžios, kuri viską ištaisys. Ieškoma kaltų visur – prokuratūroje, teismuose, valdžioje, seime ir t.t.
Bet mažai kas pagalvoja, kad sistema sukūrė tokias sąlygas, kai nėra asmeninės atsakomybės. Keičiami prokurorai, bet nekeičiami juos skyrę asmenys, parduodamas Lietuvos turtas, o nuostoliai peradresuojami dirbantiesiems, anie tyliai kenčia, arba eina į savivaldybės „leistus mitingus“ protestuoti prieš tą pačią savivaldybę.
Sistema žino – reikia leisti visuomenei išsikrauti, išsirėkti, o tada galima bus tęsti savo darbus toliau. Tam ir sukurta begalė partijų, judėjimų, asociacijų, kad visi norintys veikti, galėtų jaustis už kažką kovojantys, arba kažką veikiantys Lietuvos labui. Nors gyvenimas nuo to negerėja, greičiau jau atvirkščiai. Nes sistema viena ir vieninga, o visuomenė išsisklaidžiusi po įvairias asociacijas ir judėjimus, arba apskritai tyliai keiksnoja valdžią namuose. Sistema turi tikslą – išlikti, o tai padeda jai būti vieningai, nes ji turi pakankamai žinių apie valdymo metodus, bei žinoma rėmėjus, kurie ją palaiko. Tai masinės informacijos priemonės, bei verslo struktūros, kurioms sistema naudinga.
Visuomenė viena, bet nevieninga, siekiant bendro tikslo – geresnio gyvenimo. O nevieninga, nes nesupranta (neturi žinių) apie tai, kad nepasikeis niekas pasikeitus valdžiai – reikia keisti sistemą, valdymo koncepciją, valdymo būdą. Valdyti turi Tauta, o tarnauti tarnautojai (dabar valdininkai), o ne atvirkščiai (kaip yra dabar).
Rinkti tarnautojus sau, turi pati Tauta, pati išsikėlusi savo atstovus, o ne iš sąrašo, kurį dabar pateikia partijos. Vyriausybių nariai turi būti samdomi specialistai, o ne bile kas, kaip, kad yra dabar.
Tauta turi turėti galimybę tiesiogiai, be jokių referendumų atšaukti savo atstovą, jei jis blogai atlieka pareigas, kurioms buvo deleguotas.
Tada partijos atkris, kaip nereikalingas balastas, nes žmogus turėdamas galimybę išrinkti ir atšaukti savo atstovą nesidomės nepažįstamų žmonių (partijų) programomis. Jam jų nereikės. Jis rinks tą, kurį pažįsta ir kuriuo pasitiki, juolab, kad išrinktasis žinos, jog gali būti tuoj pat atšauktas, jei tik blogai atliks savo pareigas.
Tauta turi būti darbdavys ir reikalauti pilnos atsakomybės iš priimtų į darbą darbuotojų. Nes kuria ir stato Tauta, o ne tie, kurie kurpia vienadienius įstatymus, ar skolinasi užsienyje pinigus, palikdami praskolintą Lietuvą ateities kartoms. Kurių gali ir nebūti…
Išnyks masė judėjimų, bei asociacijų, kurie dabar tik išskaido visuomenės energiją. Jie visi absoliučiai parazitiški, nors jų programos atrodo patraukliai. Programa, tai ideologija, o pati koncepcija nuslėpta nuo dalyvaujančių, todėl skambant gražiems šūkiams apsiribojama veiklos imitacija, kaip mitingų organizavimu, parašų prieš kažką rinkimu, piketais, paradais ir t.t.Pasikartosiu – visuomenės pajėgos skaidomos ir tai daroma sąmoningai, tam pasitelkiant įvairias jėgas, bei struktūras, įmetančias į katilą visokiausias idėjas, kurias po to iš įvairių šonų pavarto masinės informacijos priemonės ir pateikia visuomenei, kaip gatavą produktą.
Paimkime pavyzdžiu „Laisvos rinkos institutą“. Atrodytų solidi organizacija, kurios patarimų klausia vyriausybės ir net seimo nariai. Ką ji atstovauja? – Atstovauja kapitalą, nes pats pavadinimas kalba apie laisvą rinką, kuri yra ne kas kita, kaip prekių-paslaugų-kapitalo judėjimo erdvė. Citata iš LRI svetainės:
„Instituto siekis yra padėti įgyvendinti bendrus Lietuvos žmonių interesus, kurie geriausiai gali būti realizuojami “ laisvoje rinkoje sekant iš to, kad laisva rinka yra ne tikslas, o erdvė-kelias, kuriuo einama į kažkokį tikslą, paanalizuokime ką reiškia apibrėžimas „laisva rinka“.
Pasaulyje nėra jokių nekontroliuojamų procesų (neskaitant gamtos), absoliučiai viskas yra valdoma,todėl net išsireiškimas „laisva rinka“ yra tyčia klaidinantis. Visas rinkas valdo finansinė oligarchija, kuri pati kuria ir per politikus nustato teisines normas tokiam, ar kitokiam reguliavimui.Todėl „Laisvosios rinkos institutą“ galima laikyti finansinių grupuočių ruporu, kurio užmaskuoti tikslai nematomi paprasta akimi. Tikiu, kad galbūt patys šios organizacijos vadovai nežino jų atliekamo darbo tikslo, pagal sumanymą-koncepciją jiems ir nereikia to žinoti, kad kokybiškai atlikti jiems skirtas funkcijas. O funkcija paprasta – įrodyti, kad galima prognozuoti laisvąją rinką, kad laisva rinka egzistuoja, nors pilnai aišku, kad JOKIŲ „laisvų rinkų“ pasaulyje nėra – jos visos valdomos, o jas valdantieji neatskleis savų paslapčių.
„Laisva rinka“ nepripažįsta laisvos minties, ar idėjos.
Jūs nesukursite sau asmeniškai vėjo jėgainės, net jei ji ir bus absoliučiai saugi, bei ekologiška, nes išleista krūva įstatymų, kurie neleis jums to padaryti. Taip finansinės struktūros apsaugo savus interesus, kurie visai nesusiję su visuomenės gerove. Greičiau priešingai.
Jūsų asmeninė vėjo jėgainė gresia Energetikos bendrovėms klientų ir pelno praradimu, o šito jos žinoma neleis, kol turės tokią galimybę.
Jei kiekvienam būtų suteikta galimybė laisvai pateikti visuomenei savo išradimus, ar idėjas, finansinė oligarchija prarastų savo turtus, įtaką, o su ja ir valdžią. Todėl išradimai, ar idėjos, kurie iš esmės pakeistų visuomenės gyvenimą į gerąją pusę nuperkami ir užmetami kuo giliau, arba tyliai uždusinami ignoruojant, arba paprasčiausiai nepraleidžiami. Užtenka pažiūrėti į Lietuvos patentų įstatymą, kad tuo įsitikinti. Jame išradėjo teisės visiškai ignoruojamos ir joks sveiko proto žmogus net nebandys juo naudotis.
Kas savo prigimtimi yra taip vadinama rinka, ar rinkos ekonomika ? – Anksčiau turėjome planinę ekonomiką, kai 5 metams į priekį buvo numatomi vystymosi planai. Ir tą kontroliuodavo vyriausybės.
„Laisvos rinkos“ sąlygomis šis procesas žvelgiant paviršutiniškai yra nekontroliuojamas, bet pasikartosiu, tai yra procesas (bet ne tikslas), o visi procesai yra valdomi, tik šiuo atveju jį kontroliuoja jau nebe vyriausybės, o finansinė oligarchija. Todėl ir galutinį šio proceso tikslą formuoja būtent ji, o ne mūsų išrinktas seimas, kuris aklai priėmė laisvosios rinkos idėją, net nesuprasdamas, kad tai yra tik kelias į tikslą, bet jokiu būdu ne pats tikslas. Pats tikslas slepiasi šešėlyje, bet matant vis didėjančius globalizacijos procesus šalyje, kai užsienio kapitalui parduodama viskas, ką galima parduoti, galima daryti prielaidą, kad netrukus Lietuvos, kaip tautinės valstybės nebeliks. Liks prasiskolinusi šalis, kurios tikrieji piliečiai bus išsivažinėję po pasaulį vaikydamiesi geresnio gyvenimo, arba todėl, kad Tėvynėje paprasčiausiai bus neįmanoma išgyventi. Šis procesas jau vyksta ir visi turime galimybę jį stebėti.
Vyksta valdymas, kurio metu žlugdomas žemės ūkis, o rajonų gyventojai paliekami be pragyvenimo šaltinio – jie papildo emigrantų gretas.
Visa reklama mums klykia kiekvieną dieną – „Apie mažą kainą pagalvota“, „Pirk pigiau“, „Kalbėk daugiau“ ir panašiai. Pomidorai šiandien tik „___“
Vienas iš tokios reklamos tikslų priversti patikėti pirkėją, kad prekė nors ir pigesnė, bet tos pačios kokybės, kaip ir vietinė-lietuviška. Kaip žinome lietuviški produktai brangesni ir tą įtakoja klimatinės sąlygos – produktams išauginti sunaudojama daugiau energijos, trąšų, laiko. Jų saugojimas, bei perdirbimas irgi kainuoja brangiau, nes žiemos sąlygomis prisideda šildymo kaštai.
Viso to pasekmė užsienio produktų ir kapitalo skverbimasis į Lietuvos rinką, paliekant savus gamintojus už borto. Tai viena iš stojimo į ES sąlygų – laisvas prekių ir kapitalo judėjimas. Ši sąlyga, paverčia mūsų šalies piliečius emigrantais, bet suteikia žalią šviesą mūsų šalį žlugdančiam užsienio kapitalui, kurio tikslas tik pelnas.
Vyksta informacijos karas, kurio kaina – Lietuva. Ir jei jis vyks taip, kaip iki šiol – pralaimės visi, net pati sistema, nes nesuvokia to, kokia rolė skirta jai pačiai tų, pagal kurių koncepciją ji veikia.
Kalbu neapibrėžtai sakydamas sistema ir neįvardindamas jai atstovaujančių žmonių, bet neįmanoma išvardinti jų visų, todėl į apibrėžimą „sistema“ įdėjau visas buvusias ir esamas valdžias, partijas, valdininkų armiją, kuri čiulpia Lietuvos kraują, bei žinoma organizacijas sukurtas Lietuvoje, bet ne Lietuvos piliečių iniciatyva.
Kalbu apie Sąjūdžio vedlius atvedusius šalį ten kur ji dabar yra. Neginčytinai tarp jų buvo daug gerų žmonių, kurie tačiau nesugebėjo atstovėti iškovotos nepriklausomybės, nes neturėjo tų pačių reikalingų žinių. Jie turėjo tik begalinį norą matyti laisvą Lietuvą. Kaip parodė ateitis, vien norų buvo maža, dar buvo reikalinga kompetencija.
Kalbu apie Nepriklausomybės akto signatarus, kurie šildydamiesi buvusios šlovės spinduliuose gauna valstybines rentas už tai, kad atvedė Lietuvą ten, kur ji dabar yra.
Kalbu apie visus, kurie dangstydamiesi gražiais šūkiais sėkmingai gerino savo buitį tuo metu, kai Lietuvos pensininkai nežinia kaip ir kuo mokėjo už savo varganus būstus ir pragyvenimą (pagarba senoliams)
Apie visus kurie dangstydamiesi žmogaus teisėmis kovoja tik už siaurų interesų grupių teises, tuo pamindami likusios visuomenės teisę gyventi pagal sau priimtiną gyvenimo sampratą, paveldėtą iš senolių. Tam vėlgi pasitelkiamas užsienio kapitalas, bei melo propaganda.
Lietuvoje nėra savos konceptualios valdžios, todėl atrodo, kad viskas vyksta chaotiškai ir beprasmiškai, nors iš tiesų šis chaosas suplanuotas. Pagal koncepciją bet kokia valdžia gali būti pakeista kita, nes esantiems viršūnėje, ideologijos tėra tik įrankis siekti savo tikslo, todėl nėra skirtumo kokia ideologija/partija vyraus toje, ar kitoje šalyje, svarbu, kad ji atitiktų pačios koncepcijos tikslus. O tikslai – pilna globalizacija ir to pasekoje energijos resursų ir gamybos koncentracija siauros grupės rankose. Todėl valdžios-partijos gali būti keičiamos, kai tik kyla reikalas nuraminti Minią.
Kai kuriais atvejais pažangi valdžia diskredituojama Minios akyse per masinės informacijos priemones su tikslu ją pakeisti, kaip neatitinkančią koncepcijos tikslų. Tai jau buvo daroma ne kartą ir žinoma bus daroma ateityje. Koncepcijos ideologai sėdi toli nuo Lietuvos ir mūsų seimo dauguma net nenutuokia apie jų įtaką seimo daromiems sprendimams. Kaip jau minėjau trūksta, arba visai nėra žinių apie tokios įtakos galimybę. Skylė žiniose, arba faktologinio mokslo pasekmė.
Bet pagal sumanymą-koncepciją, sistemai visai nėra būtina žinoti tikrojo tikslo, ar net to, kad yra kažkas, kas stovi aukščiau jos pačios – juk geriausias vergų valdymas tada, kai vergas net nenutuokia esąs vergu (antras paveikslėlis nuo viršaus). Visa tokios visuomenės organizacijos modelio prasmė tame, kad žemesnė socialinės pakopos grandis visai nenutuokia esanti valdoma. Visiems atrodo, kad jie patys, savarankiškai ir apgalvoję priima sprendimus, liečiančius jų ateitį-vystymąsi.
Iš tikro gi, valdymas vyksta per pasaulėžiūros prizmę, susikurtą koncepcijos įtakoje.
Natūraliai kyla klausimas, ką daryti, kaip gyventi?
Šiuo atveju reikėtų atsigręžti ir grįžti atgal, nuo ko prasidėjo visa griūtis. Sakau griūtis, nes procesas tampa nebevaldomas, kasdien Lietuvą palieka apie 130 žmonių, o per 2009 metus ją paliko Šilutės dydžio miestas apie 20 000 Lietuvos gyventojų.
Grįžti į tolimą praeitį, arba bent jau į 1990 metus, kai niekas iš Lietuvos nebėgo, nes buvo tikėjimas, kad atsilaikysime ir Tauta atsilaikė. Tai yra atskaitos taškas, kuriame mano nuomone reikia ieškoti atsakymų. Ir žinoma atmetant viską, kas nesusiję su Lietuvos, kaip LDK praeitimi, nes prie dabartinės padėties prisidėjo visos struktūros, ar organizacijos likusios, kaip palikimas po SSSR griūties.
_____________Arvydas Daunys_______
2012 m. balandžio 10 d., antradienis
R.Paulauskas: emigrantai,laikas jau namo - į Tėvynę
2012 m. balandžio 5 d., ketvirtadienis
Visuomenės krachas per racionalią logiką ir „sveiką protą“
Dedu šį straipsnį todėl, kad pats atsekiau kaip mūsų visuomenę bandoma griauti visais įmanomais būdais. Ateityje pateiksiu. O šis straipsnis kaip įvadas.
Susiklosčiusi mūsuose situacija buvo sukurta pasitelkus į pagalbą technologiją, pavadintą „žiurkių karalius“. Technologijos uždavinys – sunaikinti mūsų socialinės konstrukcijos esminius mazgus, neregimus pamatus ir jungtis. Sukurti susiskaldymo atmosferą, kai kiekvienas kovoja tik už save ir nebėra sąvokos „saviškis“. Kad šitai būtų pasiekta, reikia sunaikinti dorovę. Sunaikintos dorovės rodikliu galima laikyti elgesį, kai savi išduoda savus.
Technologijos esmė labai puikiai atsiskleidžia pavyzdžiu iš žiurkių gyvenimo. Šitie gyvūnai pasižymi nepaprastu gyvybingumu, kurio pagrindą sudaro socialinis susitelkimas. Žiurkės – neįtikėtinai socialiniai gyvūnai. Jos drauge medžioja, padeda viena kitai, gina viena kitą, jeigu yra galimybė, pasiima su savimi sužeistuosius. Žiurkės jaučiasi kaip vieningas organizmas ir elgiasi kaip vieningas organizmas. Jos labai sparčiai keičiasi informacija, greitai įspėja apie pavojus, perduoda gynybos įgūdžius. Tokiame elgesyje nėra individualios naudos. Gynybos mechanizmas turi dorovinį pagrindą.
Vienas efektyviausių kovos su žiurkėmis būdų yra šios gynybos sunaikinimas. Kadangi gynybos pagrindą sudaro dorovė, tai šis būdas pagrįstas visų pirma dorovės sunaikinimu. Visiems individams dorovės nesunaikinsi. Galima sunaikinti pavienei būtybei, bet ir tai ne iš karto. Dorovė griaunama palaipsniui. Tam sukuriamos sąlygos, kai racionali logika įgauna lemiamą reikšmę. Svarbiausia yra priversti žengti pirmą žingsnį, atlikti veiksmą, kuris iki to laiko buvo absoliutus tabu.
Daroma tai šitokiu būdu. Paimama stambi ir stipri žiurkė, ilgai marinama badu, o paskui jai į narvą įmetama ką tik užmušta gentainė. Šiek tiek pasvarsčiusi, žiurkė ją suėda. Racionali logika jai pataria: tai jau ne gentainė. Tai – maistas. Jai jau vis vien, o tau reikia išgyventi. Vadinasi, reikia ėsti.
Antrą sykį amoralumo kartelė pakeliama aukščiau. Į narvą įmetama vis gyva žiurkė. Naujas „maistas“, kad ir vos begyvas, bet vis dėlto, dar gyvas. Ir vėlgi racionali logika pataria, kaip pasielgti. Ligonė vis tiek numirs, o man reikia gyventi. Ir žiurkė vėl suėda į save panašią, dabar jau praktiškai gyvą būtybę.
Trečią kartą į narvą įmetama gyvas ir pakankamai sveikas „maistas“ – silpnas žiurkiukas. Stipriai žiurkei vėl įsijungia „sveiko proto“ diktuojamas algoritmas. Valgyti vis tiek nėra ko, – sako žiurkė pati sau. Kas iš to, kad mes abu pražūsim? Tegu išgyvena stipriausias. Ir stipriausias išgyvena.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimo priėmimas kiekvieną kartą truko vis trumpesnį laiko tarpą. Tuo tarpu kiekvieno naujo kanibalizmo atvejo amoralumo lygis buvo vis didesnis. Po kurio laiko žiurkė apskritai liovėsi galvoti. Ji ėmė žvelgti į savo gentainius kaip į maistą. Vos tik jai įmesdavo į narvą naują žiurkę, ji tuojau pat puldavo ją ir suėsdavo. Tuo momentu, kai ji nustojo galvoti, ėsti ar neėsti, jos dorovė buvo sunaikinta. O paskui ją paleisdavo į bendruomenę, iš kurios kažkada ji buvo paimta. Ir tai buvo jau kita žiurkė. Tai buvo būtybė be jokių dorovės požymių. Jos elgesį diktavo vien tik egoizmo logika. Tačiau aplinkiniai to nežinojo ir priėmė ją kaip saviškę, visiškai ja pasitikėjo.
Labai greitai būtybė, iš išvaizdos panaši į žiurkę, susimąstydavo: o kam kažkur ieškoti maisto, jeigu jo pilna aplinkui – šilto ir šviežio. Kanibalė išsirinkdavo nieko neįtariančią auką ir ją suėsdavo.
Labai greitai ji padarydavo išvadą, kad pats optimaliausias variantas – tai ne atvirai pulti ir ryti, o daryti tai paslapčia nuo aplinkinių. Sekantį kartą vienokiu ar kitokiu pretekstu ši žiurkė nusiviliodavo auką į nuošalią vietą ir ten suėsdavo.
Kai žiurkių kolektyvui nebelikdavo abejonių, kad jų tarpe apsigyveno vilkas avies kailyje, žiurkės pasitraukdavo iš tos vietos. Pasitraukdavo, beje, šimtu atvejų iš šimto. Gyvūnai tarsi bijojo apsinuodyti transformuotos žiurkės fliuidais, jie išsigąsdavo, kad patys taps tokiais. Instinktyviai jautė: jeigu jų sąmonė sugers naujas nuostatas, susiformuos visuomenė be jokių stabdžių, išdavikų visuomenė, vartotojų visuomenė. Amoralumo atmosfera sunaikins socialinės gynybos mechanizmus ir tada žus visi.
Iškyla klausimas, kodėl žiurkių bendruomenė pasitraukdavo, kodėl negalėjo sunaikinti „karaliaus“? Tokiame elgesyje esama gilios prasmės. Kolektyvinis protas, kurį šiuo atveju galima laikyti instinktu, apskaičiavo, kad likvidacijoje turės dalyvauti patys stipriausi individai, žiurkių visuomenės elitas. Kas žino, kas su jais atsitiks, kai jie pradės draskyti dantimis savo amoralaus gentainio kūną. Ar neapsikrės ir jie gentainio ydomis?
Netgi žiurkės nenori gyventi pilietinėje visuomenėje, kuri grindžiama nuolatiniais tarpusavio karais, kurioje vientisa visuomenė sudraskoma į kovojančius tarpusavyje skutelius. Žiurkės protingesnės už žmones. Visiškai teisingai manydamos, kad racionalia egoizmo logika gali užsikrėsti žiurkių elitas, jos pasitraukia į kitą vietą.
Jeigu pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad bendrija nepaliko amoralaus gentainio, o pasiliko su juo gyventi, nesunku suprasti, kad jis užkrės savo racionalia logika elitą. Irgi sugalvotų, kaip tai padaryti etapais, palaipsniui, nepastebimai, ir tie jos veksmai visiškai atitiks logiką. Vietoje vieno „žiurkių karaliau“ atsirastų ištisa tokių „mutantų“ kasta. Neturėdami principų, jie labai greitai nugalėtų tradicinį elitą. O paskui surastų būdą, kaip suteikti naujai tvarkai teisingumo ir teisėtumo statusą. Jeigu visai atleisime fantazijos vadžias, logika atves mus į situaciją, kai susiformuoja demokratinė visuomenė. Naujosios visuomenės nariai patys išsirinktų sau tuos, kurie maitinsis ta pačia jų visuomene.
Žiurkes nuo tokios transformacijos išgelbėja tai, kad jos neturi laisvės, tokios, kokią suprantame mes. Ir tai kad neturi tokio galingo intelekto, kaip mūsiškis. Jos vadovaujasi instinktu. O instinktas svarbiausia visuomenės vertybe laiko ne maistą ir netgi ne atskiros žiurkės gyvybę, o dorovę. Tai pamatas, ant kurio surenčiama bet kokia socialinė konstrukcija. Kad šis pamatas išliktų nepažeistas, jos pasitraukia nuo užkrato šaltinio. Išsaugodamos pamatus, žiurkės išsaugo save kaip vieningą visuomenę su tradicine vertybių skale ir, kaip rezultatas, jos išsisaugo save kaip rūšį.
Žmonių visuomenė tokio instinkto neturi. Tačiau ji irgi pagrįsta dorove. Jeigu pašalinsime šį pamatą, visa konstrukcija netrukus subyrės į krūvą nuolaužų, kurios trinsis viena į kitą kol nepavirs milteliais, t.y. iki tokios būsenos, kai daugiau susismulkinti nebėra kur. Susitrinti į miltelius – tai nukapoti šaknis, atmesti tradicijas, gyvenimo būdą ir, svarbiausia, sunaikinti moralines, dorovines nuostatas. Paskutinė susmulkėjimo stadija visuomenėje prasideda tada, kai ji subyra į tarpusavyje niekaip nesusijusius individus. Susiformuoja atomizuota visuomenė, žmogiškosios dulkės, statybinė medžiaga naujajai pasaulio tvarkai.
Norite gauti pavyzdį, kokie procesai vyksta pasauliniame lygmenyje? Pasižiūrėkite į stalą, prie kurio sėdite. Išdėlioti įvairūs daiktai iš įvairių medžiagų. Kiekvienas daiktas – tarsi atskiros tautos prototipas. Daiktai saviti ir nesujungiami. Kol jie išlieka vientisi, iš jų nesukursi kažko vieningo. Bet jeigu juos visus, ir keramikinę peleninę, ir plastmasę, ir popierių sumalsite į dulkes, o paskui sumaišysite – gausite vientisą masę. O tada pakiškite šią košę po presu ir slėgis sukurs kažką iš principo naują. Tai gali būti bet kas, bet kokia konfigūracija, kurios charakteristikas net įsivaizduoti nelengva.
Žmonių visuomenė griaunama, pasitelkus „žiurkių karaliaus“ technologiją. Visi smūgiai sukoncentruoti į dorovės naikinimą. Visais įmanomais būdais naikinama sąvoka „savi“.
Vartotojiškoji visuomenė moko: savų nebūna, jie neegzistuoja. Visi yra svetimi, visi – potencialus maistas. Pats optimaliausias maistas yra tas, kuris šalia jūsų ir laikomas tavo artimaisiais. Ir kuris neįtaria, kad tu iš tikrųjų esi „žiurkių karalius“. Jis tavim tiki, o tu jį suėdi.
Tokių „žiurkių karalių“ šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis daugiau. Tai patys baisiausi plėšrūnai. Jie vienijasi į grupes, žvelgdami į tėvynainius kaip į „runkelius“ (maistą). Padarę atradimą, kad savo gerovę galima susikurti iš svetimų nelaimių, jie iš pradžių veikia tiesiai – „ryja“ savo tautą atvirai. Paskui susigaudo, kad pats optimaliausias variantas – ėsti, prisidengus gražiais ir kilniais šūkiais.
Iš ekranų plūstelėjo pažadai ir viliojantys žodžiais apie laisvę ir lygybę. „Karaliai“ nė nemanė tesėti savo pažadų, jiems tai tik priemonė prisivilioti „maistą“. Jie prasibrovė į svarbiausius visuomenės mazgus, kad užsimaskavę kilniais žodžiais galėtų ėsti saviškius. Sulig kiekvienais metais jų galia vis augo, jie darėsi stipresni, miklesni ir pavojingesni. Didžiausias pavojus, kurį jie kelia, yra tai, kad jų neįmanoma atskirti nuo sveikų visuomenės narių. Jie išmoko taip užsimaskuoti, kad atrodo netgi patraukliau už savo dorus gentainius. Bet jeigu ne žodžių klausysies, o žvelgsi į darbus, nesunku bus išsiaiškinti tų būtybių tikrąją prigimtį.
Visa jų proto galia susikoncentravusi siaurame egoizmo diapazone. Jie nebemoka mąstyti visuomenės ir valstybės mastu. Jie galvoja tik apie save ir savo palikuonis. Jie maitinasi savo gentainiais lygiai taip pat, kaip toji žiurkė kanibalė. Jų neįtikėtinai daug prisiveisė ir jų skaičius toliau auga. Jie skirstomi į stambius ir smulkius, jie pasidalino šalį į medžioklės plotus, į vietas, kur medžiojama ir maitinamasi.
Smulkios „žiurkės“, cypavusios kriminaliniame sektoriuje, samprotavo – štai guli girtas žmogus, jo kišenėje – pinigai. Vis tiek juos kas nors pasiims. O jeigu taip, tai kodėl ne aš? Ir pasiimdavo. Paskui pasiimdavo iš pusiau girto. Pasiteisinimas buvo kitoks: jis vis tiek pragers, o man pinigai reikalingi normaliems reikalams. O paskui imdavo galvoti: jeigu pinigų visiems nepakanka, jei visi blogai gyvena, tai tegu išgyvena stipriausias. Ir pasirinkęs auką – voždavo jai į galvą ir apiplėšdavo. Kai nėra moralės, tokiai logikai paprieštarauti nėra kuo.
Versle logika iš pradžių pakuždėdavo, kad žmogų galima atleisti, išmesti į gatvę. Minties eiga suprantama: jeigu neišmesiu – bankrutuosiu ir jis vis tiek atsidurs gatvėje. Ir aš pats drauge su juo. O jeigu jis vis tiek atsidurs gatvėje, tai geriau tada be manęs. Ir atleisdavo iš darbo žmogų.
Antras etapas: tegu sau dirba, bet atlyginimo negaus. Kitaip bankrutuosiu ir visi atsidurs gatvėje. O dabar įmonė išliks. Ir prasideda sąmoningi algų uždelsimai.
Trečias etapas. Verslininkas, tarkime, sąmoningai pradėjo gaminti kenksmingą sveikatai produkciją. Mintys tokios: jeigu galvosiu apie nepažįstamų žmonių likimą, bankrutuosiu. Tegu patys savimi pasirūpina. Tokiam verslininkui kiti žmonės – tai tik šilta, gyva mėsa, kuri pati į burną lenda.
Analogiškai samprotauja ir politikai. Pirmas lūžis – lavono suėdimas – tai pažadai, kurių jau iš anksto neįmanoma išpildyti. Logika: jeigu nežadėsi, tavęs neišrinks. Išrinks ką nors kitą, blogesnį už tave, kuris žada, kas tik ant seilės užeina. O jeigu bet kokiu atveju žmonės bus apgauti, tačiau vienu atveju tu tapsi kvailiu, o antru atveju – išrinktuoju, tai geriau jau rinktis antrą variantą.
Antrojo moralės lūžio etapo (pusiau gyvo gentainio ėdimas) analogas – tai prekyba vietomis savo partijoje. Logika irgi suprantama: rinkimams reikalingi pinigai. Jeigu vaidinsi „nekaltą mergelę“, pinigus pasiims konkurentai. Taip kad pinigus vis tiek kažkas pasiims, ir bet kokiu atveju kažkas bus išrinktas. O jeigu tai neišvengiama, tai geriau pasiimsiu aš, o ne kas nors kitas.
Trečias etapas – sveiko ir gyvo gentainio surijimas – tai visuomenei žalingų įstatymų stūmimas. Logika ta pati. Jeigu atsisakysi dalyvauti tiesioginiame tautos apiplėšime, tautą apiplėš kiti. Žmogėdriškas įstatymas vis tiek bus prastumtas, o jeigu taip, tai koks skirtumas, kieno pagalba tai bus padaryta? Geriau per mane.
Šiandien viešasis politinis sektorius pavirto paskutinės stadijos „žiurkių“ sambūriu. Jos nebeturi nieko švento, nieko asmeniško, vien tik verslas. Ir šitas procesas negali sustoti. Jis tobulės, paklusdamas racionaliai logikai.
Valstybės pareigūnams racionali logika irgi palaipsniui sulaužė moralinį stuburą. Iš pradžių daugelis drovėjosi, kai jiems buvo siūlomi pinigai. Tarybinės nuostatos, kad tai nusikaltimas, vis dar tebeveikė. Paskui kyšis buvo pavadintas kitu žodžiu, o tai panaikino refleksą į žodį „kyšis“ ir procesas pajudėjo. Kyšių dabar niekas neima. Dabar yra „otkatai“, „įnašai“ ir panašiai. Tai jau ne vagys, o gerbiami visuomenės nariai, kurie pasinaudoja „galimybėmis“. Įvyko baisiausias dalykas – visa tai nepastebimai, pagal nutylėjimą buvo visiškai legalizuota. Žmogus jau gali prekiauti savo garbe. Visuomenė jam patikėjo bendrą kasą, o jis už kyšius išdalijo ją grobuonims. Padori moteris atmes pasiūlymą santykiauti už pinigus. Vartotojiškos visuomenės pareigūnai, prekiaujantys visuomenės gėrybėmis, smuko žemiau savo kūnu prekiaujančių moterų. Jos bent jau savimi prekiauja, o šitie – svetimu gėriu. O pavadinta visa tai „dalykiniu požiūriu į gyvenimą“.
Tam tikrame etape prieita iki to, kad buvo siūloma oficialiai pripažinti, kad administraciniame sektoriuje, atseit, susiformavo rinka su savo taisyklėmis ir įkainiais. O jeigu taip, tai kodėl jos neįteisinus? Paprasčiau kalbant, buvo pateiktas pasiūlymas įteisinti korupciją, o tuo pačiu ir prostituciją. Juk visi žino, kad šie reiškiniai egzistuoja! Tuo momentu minėtų ydų legalizacija buvo atmesta, tačiau irimo procesas tebevyksta, viskas juk keičiasi…
Praktika liudija: atsiradęs reiškinys, jeigu jis tuir įleidęs šaknis į visuomenę ir jeigu jam nėra ko priešpastatyti, anksčiau ar vėliau bus įteisintas. Netolimoje perspektyvoje, jeigu niekas nesukliudys vykstantiems procesams, mes dar išvysime tai, ko šiandien net įsivaizduoti negalime. Viskas bus perkama ir parduodama. Ko bus neįmanoma pardavinėti, tie dalykai išnyks. Pavyzdžiui, sąžinė, kadangi pardavimo momentu ji išgaruoja.
Pirmasis valstybės tarnautojų dorovės lūžio etapas – jam pasiūlė kyšį, kad būtų paspartintas legalus procesas. Paskui jam pasiūlo „suėsti pusiau gyvą gentainį“ – atlikti dviprasmišką užsakymą. Pavyzdžiui, pramušti per biudžetą kokios nors mokyklos finansavimą, o iš išskirtos sumos pasiimti „otkatą“. Logika ta pati – jei atsisakysi tu, pasiims kitas. O čia ir pats pinigų užsidirbsi, ir vaikams nauja mokykla.
Trečias etapas – „gyvų ir sveikų ėdimas“ – kilniu pretekstu pasiūloma pavogti pinigus, skirtus, tarkime, ligoniams. Schema iš pažiūros, kaip taisyklė, labai graži, uodas snapo neįkiš. Tačiau susigaudantys žmonės viską supranta. Ir vėlgi ta pati logika: nepaimsi pats, pasiims kitas. Kitiems nieko gero nepadarysi, biudžetą išvogs, o tu liksi kvailio vietoje.
„Žiurkių karaliai“, įsisavinę visus logikos ir sveiko proto etapus, paleisti į laisvę – į visuomenę. Savo tautą jie supranta kaip maisto šaltinį. Maistas jiems patiko ir štai jie jau patys rodo iniciatyvą. Apetitai auga, technika tobulėja, „žiurkės“ telkiasi į grupuotes, tarp kurių prasideda konkurencija.
Kad būtų suprantamiau: šitų grupuočių nariai nelaiko savo sėbrų savais. Savų ten iš principo negali būti. Tai tėra partneriai, kurie vienas kitam padeda ėsti gentainius. Kai tik partneris nusilpsta, jį tučtuojau sudrasko buvusieji partneriai. Ir netgi ne buvusieji. Ryjantis ir ryjamasis išlieka partneriais. Pradėta kultivuoti netgi tokia moralė, kuri teigia: nėra, atseit, ko pykti ant manęs, pats kaltas, kad atsipalaidavai, o aš tik tuo pasinaudojau. Nieko asmeniško, tai viso labo verslas.
Nauja situacija pagimdo naują logiką. Partnerystė susiveda į silpnųjų rijimą, kad ir kas bebūtų tasai silpnasis, tegu tai būtų tikras brolis. „Žiurkės“ lieka partnerėmis iki gyvos galvos. Jeigu nusilpęs partneris, kuriuo visi nusprendė paskanauti, gerokai apkandžiotas spėdavo pasprukti, jis pradėdavo demaskuoti „žiurkių karalius“, nešti šiukšles iš namų. Taip jis tikėdavosi atstatyti savo padėtį ankstesnėje vietoje. Kai kam tai pasisekdavo ir jį vėl priimdavo į kompaniją, tarsi nieko nebūtų nutikę. Baisaus čia daikto – mane norėjo suryti, o aš nesileidau. Dabar sėdime visi drauge ir galvojame, kaip ir ką suryti, ir stebime vienas kitą, ar nenusilpo partneris, ar ne laikas papietauti. Sulaikančiu faktoriumi tampa partnerio jėga ir jo lygiai toks pats pasirengimas suryti tave patį.
Pateiktas čionai paveikslas – tai tik blyškus šiuolaikinės situacijos atspindys. Kol žmonės priima už gryną pinigą žodžius apie laisvę, laimę ir lygybę, kol žmonės „dirba“ kaip elektoratas, vaikšto į rinkimus ar dalyvauja „oranžinėse“ revoliucijose, jie, patys to nesuvokdami, kuria sistemą, kurioje veisiasi „žiurkių karaliai“.
Šiandien vieni žmonės ryja kitus. Nesislėpdami, ar apgaulės būdu – technologija čionai antrinis dalykas. Svarbiausia, kad tai ne kas kita, kaip pats paprasčiausias kanibalizmas. Žinoma, tie, kurie įsikūrė viršūnėse, asmeniškai krauju nesiteplioja. Tiesioginis gentainių apiplėšimas vyksta žemutiniame „žiurkių“ lygmenyje. Viršutiniame lygmenyje kanibalizmas subtilesnis. Ir mastai jo tokie, kad „žemutiniams“ net nesisapnavo. Pinigai, gaunami aukščiau aprašytais metodais – tai svetimas sielvartas, kančios, mirtis. Jeigu „žiurkės“ net blizga nuo riebumo, vadinasi, kažkas prarado gyvybę. Mums tik atrodo, kad silpnieji netenka vien tik piniginių. Ne, šitie procesai veda į fizinę mirtį silpniausius visuomenės narius. Įsitikinti tuo nesunku, pakanka panagrinėti mirčių ir gimstamumo dinamiką. Šalis, valdoma „žiurkių karalių“, išmiršta.
Negalima kaltinti žmonių, kad jie nesugeba susieti korupcijos, ištvirkimo ir neprincipingumo su asmeniniu sielvartu, asmeninėmis problemomis. Pernelyg ilga priežasčių-pasekmių grandinėlė čia susidaro. Intuityviai žmonės jaučia, kad juos kvailina, tačiau kur kvailina ir kaip… Tam ir reikalingas elitas, kad stiprieji gintų silpnuosius.
Šaltinis
http://www.versijos.com/2012/04/05/visuomenes-krachas-per-racionalia-logika-ir-sveika-prota/
Susiklosčiusi mūsuose situacija buvo sukurta pasitelkus į pagalbą technologiją, pavadintą „žiurkių karalius“. Technologijos uždavinys – sunaikinti mūsų socialinės konstrukcijos esminius mazgus, neregimus pamatus ir jungtis. Sukurti susiskaldymo atmosferą, kai kiekvienas kovoja tik už save ir nebėra sąvokos „saviškis“. Kad šitai būtų pasiekta, reikia sunaikinti dorovę. Sunaikintos dorovės rodikliu galima laikyti elgesį, kai savi išduoda savus.
Technologijos esmė labai puikiai atsiskleidžia pavyzdžiu iš žiurkių gyvenimo. Šitie gyvūnai pasižymi nepaprastu gyvybingumu, kurio pagrindą sudaro socialinis susitelkimas. Žiurkės – neįtikėtinai socialiniai gyvūnai. Jos drauge medžioja, padeda viena kitai, gina viena kitą, jeigu yra galimybė, pasiima su savimi sužeistuosius. Žiurkės jaučiasi kaip vieningas organizmas ir elgiasi kaip vieningas organizmas. Jos labai sparčiai keičiasi informacija, greitai įspėja apie pavojus, perduoda gynybos įgūdžius. Tokiame elgesyje nėra individualios naudos. Gynybos mechanizmas turi dorovinį pagrindą.
Vienas efektyviausių kovos su žiurkėmis būdų yra šios gynybos sunaikinimas. Kadangi gynybos pagrindą sudaro dorovė, tai šis būdas pagrįstas visų pirma dorovės sunaikinimu. Visiems individams dorovės nesunaikinsi. Galima sunaikinti pavienei būtybei, bet ir tai ne iš karto. Dorovė griaunama palaipsniui. Tam sukuriamos sąlygos, kai racionali logika įgauna lemiamą reikšmę. Svarbiausia yra priversti žengti pirmą žingsnį, atlikti veiksmą, kuris iki to laiko buvo absoliutus tabu.
Daroma tai šitokiu būdu. Paimama stambi ir stipri žiurkė, ilgai marinama badu, o paskui jai į narvą įmetama ką tik užmušta gentainė. Šiek tiek pasvarsčiusi, žiurkė ją suėda. Racionali logika jai pataria: tai jau ne gentainė. Tai – maistas. Jai jau vis vien, o tau reikia išgyventi. Vadinasi, reikia ėsti.
Antrą sykį amoralumo kartelė pakeliama aukščiau. Į narvą įmetama vis gyva žiurkė. Naujas „maistas“, kad ir vos begyvas, bet vis dėlto, dar gyvas. Ir vėlgi racionali logika pataria, kaip pasielgti. Ligonė vis tiek numirs, o man reikia gyventi. Ir žiurkė vėl suėda į save panašią, dabar jau praktiškai gyvą būtybę.
Trečią kartą į narvą įmetama gyvas ir pakankamai sveikas „maistas“ – silpnas žiurkiukas. Stipriai žiurkei vėl įsijungia „sveiko proto“ diktuojamas algoritmas. Valgyti vis tiek nėra ko, – sako žiurkė pati sau. Kas iš to, kad mes abu pražūsim? Tegu išgyvena stipriausias. Ir stipriausias išgyvena.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimo priėmimas kiekvieną kartą truko vis trumpesnį laiko tarpą. Tuo tarpu kiekvieno naujo kanibalizmo atvejo amoralumo lygis buvo vis didesnis. Po kurio laiko žiurkė apskritai liovėsi galvoti. Ji ėmė žvelgti į savo gentainius kaip į maistą. Vos tik jai įmesdavo į narvą naują žiurkę, ji tuojau pat puldavo ją ir suėsdavo. Tuo momentu, kai ji nustojo galvoti, ėsti ar neėsti, jos dorovė buvo sunaikinta. O paskui ją paleisdavo į bendruomenę, iš kurios kažkada ji buvo paimta. Ir tai buvo jau kita žiurkė. Tai buvo būtybė be jokių dorovės požymių. Jos elgesį diktavo vien tik egoizmo logika. Tačiau aplinkiniai to nežinojo ir priėmė ją kaip saviškę, visiškai ja pasitikėjo.
Labai greitai būtybė, iš išvaizdos panaši į žiurkę, susimąstydavo: o kam kažkur ieškoti maisto, jeigu jo pilna aplinkui – šilto ir šviežio. Kanibalė išsirinkdavo nieko neįtariančią auką ir ją suėsdavo.
Labai greitai ji padarydavo išvadą, kad pats optimaliausias variantas – tai ne atvirai pulti ir ryti, o daryti tai paslapčia nuo aplinkinių. Sekantį kartą vienokiu ar kitokiu pretekstu ši žiurkė nusiviliodavo auką į nuošalią vietą ir ten suėsdavo.
Kai žiurkių kolektyvui nebelikdavo abejonių, kad jų tarpe apsigyveno vilkas avies kailyje, žiurkės pasitraukdavo iš tos vietos. Pasitraukdavo, beje, šimtu atvejų iš šimto. Gyvūnai tarsi bijojo apsinuodyti transformuotos žiurkės fliuidais, jie išsigąsdavo, kad patys taps tokiais. Instinktyviai jautė: jeigu jų sąmonė sugers naujas nuostatas, susiformuos visuomenė be jokių stabdžių, išdavikų visuomenė, vartotojų visuomenė. Amoralumo atmosfera sunaikins socialinės gynybos mechanizmus ir tada žus visi.
Iškyla klausimas, kodėl žiurkių bendruomenė pasitraukdavo, kodėl negalėjo sunaikinti „karaliaus“? Tokiame elgesyje esama gilios prasmės. Kolektyvinis protas, kurį šiuo atveju galima laikyti instinktu, apskaičiavo, kad likvidacijoje turės dalyvauti patys stipriausi individai, žiurkių visuomenės elitas. Kas žino, kas su jais atsitiks, kai jie pradės draskyti dantimis savo amoralaus gentainio kūną. Ar neapsikrės ir jie gentainio ydomis?
Netgi žiurkės nenori gyventi pilietinėje visuomenėje, kuri grindžiama nuolatiniais tarpusavio karais, kurioje vientisa visuomenė sudraskoma į kovojančius tarpusavyje skutelius. Žiurkės protingesnės už žmones. Visiškai teisingai manydamos, kad racionalia egoizmo logika gali užsikrėsti žiurkių elitas, jos pasitraukia į kitą vietą.
Jeigu pafantazuosime ir įsivaizduosime, kad bendrija nepaliko amoralaus gentainio, o pasiliko su juo gyventi, nesunku suprasti, kad jis užkrės savo racionalia logika elitą. Irgi sugalvotų, kaip tai padaryti etapais, palaipsniui, nepastebimai, ir tie jos veksmai visiškai atitiks logiką. Vietoje vieno „žiurkių karaliau“ atsirastų ištisa tokių „mutantų“ kasta. Neturėdami principų, jie labai greitai nugalėtų tradicinį elitą. O paskui surastų būdą, kaip suteikti naujai tvarkai teisingumo ir teisėtumo statusą. Jeigu visai atleisime fantazijos vadžias, logika atves mus į situaciją, kai susiformuoja demokratinė visuomenė. Naujosios visuomenės nariai patys išsirinktų sau tuos, kurie maitinsis ta pačia jų visuomene.
Žiurkes nuo tokios transformacijos išgelbėja tai, kad jos neturi laisvės, tokios, kokią suprantame mes. Ir tai kad neturi tokio galingo intelekto, kaip mūsiškis. Jos vadovaujasi instinktu. O instinktas svarbiausia visuomenės vertybe laiko ne maistą ir netgi ne atskiros žiurkės gyvybę, o dorovę. Tai pamatas, ant kurio surenčiama bet kokia socialinė konstrukcija. Kad šis pamatas išliktų nepažeistas, jos pasitraukia nuo užkrato šaltinio. Išsaugodamos pamatus, žiurkės išsaugo save kaip vieningą visuomenę su tradicine vertybių skale ir, kaip rezultatas, jos išsisaugo save kaip rūšį.
Žmonių visuomenė tokio instinkto neturi. Tačiau ji irgi pagrįsta dorove. Jeigu pašalinsime šį pamatą, visa konstrukcija netrukus subyrės į krūvą nuolaužų, kurios trinsis viena į kitą kol nepavirs milteliais, t.y. iki tokios būsenos, kai daugiau susismulkinti nebėra kur. Susitrinti į miltelius – tai nukapoti šaknis, atmesti tradicijas, gyvenimo būdą ir, svarbiausia, sunaikinti moralines, dorovines nuostatas. Paskutinė susmulkėjimo stadija visuomenėje prasideda tada, kai ji subyra į tarpusavyje niekaip nesusijusius individus. Susiformuoja atomizuota visuomenė, žmogiškosios dulkės, statybinė medžiaga naujajai pasaulio tvarkai.
Norite gauti pavyzdį, kokie procesai vyksta pasauliniame lygmenyje? Pasižiūrėkite į stalą, prie kurio sėdite. Išdėlioti įvairūs daiktai iš įvairių medžiagų. Kiekvienas daiktas – tarsi atskiros tautos prototipas. Daiktai saviti ir nesujungiami. Kol jie išlieka vientisi, iš jų nesukursi kažko vieningo. Bet jeigu juos visus, ir keramikinę peleninę, ir plastmasę, ir popierių sumalsite į dulkes, o paskui sumaišysite – gausite vientisą masę. O tada pakiškite šią košę po presu ir slėgis sukurs kažką iš principo naują. Tai gali būti bet kas, bet kokia konfigūracija, kurios charakteristikas net įsivaizduoti nelengva.
Žmonių visuomenė griaunama, pasitelkus „žiurkių karaliaus“ technologiją. Visi smūgiai sukoncentruoti į dorovės naikinimą. Visais įmanomais būdais naikinama sąvoka „savi“.
Vartotojiškoji visuomenė moko: savų nebūna, jie neegzistuoja. Visi yra svetimi, visi – potencialus maistas. Pats optimaliausias maistas yra tas, kuris šalia jūsų ir laikomas tavo artimaisiais. Ir kuris neįtaria, kad tu iš tikrųjų esi „žiurkių karalius“. Jis tavim tiki, o tu jį suėdi.
Tokių „žiurkių karalių“ šiuolaikinėje visuomenėje darosi vis daugiau. Tai patys baisiausi plėšrūnai. Jie vienijasi į grupes, žvelgdami į tėvynainius kaip į „runkelius“ (maistą). Padarę atradimą, kad savo gerovę galima susikurti iš svetimų nelaimių, jie iš pradžių veikia tiesiai – „ryja“ savo tautą atvirai. Paskui susigaudo, kad pats optimaliausias variantas – ėsti, prisidengus gražiais ir kilniais šūkiais.
Iš ekranų plūstelėjo pažadai ir viliojantys žodžiais apie laisvę ir lygybę. „Karaliai“ nė nemanė tesėti savo pažadų, jiems tai tik priemonė prisivilioti „maistą“. Jie prasibrovė į svarbiausius visuomenės mazgus, kad užsimaskavę kilniais žodžiais galėtų ėsti saviškius. Sulig kiekvienais metais jų galia vis augo, jie darėsi stipresni, miklesni ir pavojingesni. Didžiausias pavojus, kurį jie kelia, yra tai, kad jų neįmanoma atskirti nuo sveikų visuomenės narių. Jie išmoko taip užsimaskuoti, kad atrodo netgi patraukliau už savo dorus gentainius. Bet jeigu ne žodžių klausysies, o žvelgsi į darbus, nesunku bus išsiaiškinti tų būtybių tikrąją prigimtį.
Visa jų proto galia susikoncentravusi siaurame egoizmo diapazone. Jie nebemoka mąstyti visuomenės ir valstybės mastu. Jie galvoja tik apie save ir savo palikuonis. Jie maitinasi savo gentainiais lygiai taip pat, kaip toji žiurkė kanibalė. Jų neįtikėtinai daug prisiveisė ir jų skaičius toliau auga. Jie skirstomi į stambius ir smulkius, jie pasidalino šalį į medžioklės plotus, į vietas, kur medžiojama ir maitinamasi.
Smulkios „žiurkės“, cypavusios kriminaliniame sektoriuje, samprotavo – štai guli girtas žmogus, jo kišenėje – pinigai. Vis tiek juos kas nors pasiims. O jeigu taip, tai kodėl ne aš? Ir pasiimdavo. Paskui pasiimdavo iš pusiau girto. Pasiteisinimas buvo kitoks: jis vis tiek pragers, o man pinigai reikalingi normaliems reikalams. O paskui imdavo galvoti: jeigu pinigų visiems nepakanka, jei visi blogai gyvena, tai tegu išgyvena stipriausias. Ir pasirinkęs auką – voždavo jai į galvą ir apiplėšdavo. Kai nėra moralės, tokiai logikai paprieštarauti nėra kuo.
Versle logika iš pradžių pakuždėdavo, kad žmogų galima atleisti, išmesti į gatvę. Minties eiga suprantama: jeigu neišmesiu – bankrutuosiu ir jis vis tiek atsidurs gatvėje. Ir aš pats drauge su juo. O jeigu jis vis tiek atsidurs gatvėje, tai geriau tada be manęs. Ir atleisdavo iš darbo žmogų.
Antras etapas: tegu sau dirba, bet atlyginimo negaus. Kitaip bankrutuosiu ir visi atsidurs gatvėje. O dabar įmonė išliks. Ir prasideda sąmoningi algų uždelsimai.
Trečias etapas. Verslininkas, tarkime, sąmoningai pradėjo gaminti kenksmingą sveikatai produkciją. Mintys tokios: jeigu galvosiu apie nepažįstamų žmonių likimą, bankrutuosiu. Tegu patys savimi pasirūpina. Tokiam verslininkui kiti žmonės – tai tik šilta, gyva mėsa, kuri pati į burną lenda.
Analogiškai samprotauja ir politikai. Pirmas lūžis – lavono suėdimas – tai pažadai, kurių jau iš anksto neįmanoma išpildyti. Logika: jeigu nežadėsi, tavęs neišrinks. Išrinks ką nors kitą, blogesnį už tave, kuris žada, kas tik ant seilės užeina. O jeigu bet kokiu atveju žmonės bus apgauti, tačiau vienu atveju tu tapsi kvailiu, o antru atveju – išrinktuoju, tai geriau jau rinktis antrą variantą.
Antrojo moralės lūžio etapo (pusiau gyvo gentainio ėdimas) analogas – tai prekyba vietomis savo partijoje. Logika irgi suprantama: rinkimams reikalingi pinigai. Jeigu vaidinsi „nekaltą mergelę“, pinigus pasiims konkurentai. Taip kad pinigus vis tiek kažkas pasiims, ir bet kokiu atveju kažkas bus išrinktas. O jeigu tai neišvengiama, tai geriau pasiimsiu aš, o ne kas nors kitas.
Trečias etapas – sveiko ir gyvo gentainio surijimas – tai visuomenei žalingų įstatymų stūmimas. Logika ta pati. Jeigu atsisakysi dalyvauti tiesioginiame tautos apiplėšime, tautą apiplėš kiti. Žmogėdriškas įstatymas vis tiek bus prastumtas, o jeigu taip, tai koks skirtumas, kieno pagalba tai bus padaryta? Geriau per mane.
Šiandien viešasis politinis sektorius pavirto paskutinės stadijos „žiurkių“ sambūriu. Jos nebeturi nieko švento, nieko asmeniško, vien tik verslas. Ir šitas procesas negali sustoti. Jis tobulės, paklusdamas racionaliai logikai.
Valstybės pareigūnams racionali logika irgi palaipsniui sulaužė moralinį stuburą. Iš pradžių daugelis drovėjosi, kai jiems buvo siūlomi pinigai. Tarybinės nuostatos, kad tai nusikaltimas, vis dar tebeveikė. Paskui kyšis buvo pavadintas kitu žodžiu, o tai panaikino refleksą į žodį „kyšis“ ir procesas pajudėjo. Kyšių dabar niekas neima. Dabar yra „otkatai“, „įnašai“ ir panašiai. Tai jau ne vagys, o gerbiami visuomenės nariai, kurie pasinaudoja „galimybėmis“. Įvyko baisiausias dalykas – visa tai nepastebimai, pagal nutylėjimą buvo visiškai legalizuota. Žmogus jau gali prekiauti savo garbe. Visuomenė jam patikėjo bendrą kasą, o jis už kyšius išdalijo ją grobuonims. Padori moteris atmes pasiūlymą santykiauti už pinigus. Vartotojiškos visuomenės pareigūnai, prekiaujantys visuomenės gėrybėmis, smuko žemiau savo kūnu prekiaujančių moterų. Jos bent jau savimi prekiauja, o šitie – svetimu gėriu. O pavadinta visa tai „dalykiniu požiūriu į gyvenimą“.
Tam tikrame etape prieita iki to, kad buvo siūloma oficialiai pripažinti, kad administraciniame sektoriuje, atseit, susiformavo rinka su savo taisyklėmis ir įkainiais. O jeigu taip, tai kodėl jos neįteisinus? Paprasčiau kalbant, buvo pateiktas pasiūlymas įteisinti korupciją, o tuo pačiu ir prostituciją. Juk visi žino, kad šie reiškiniai egzistuoja! Tuo momentu minėtų ydų legalizacija buvo atmesta, tačiau irimo procesas tebevyksta, viskas juk keičiasi…
Praktika liudija: atsiradęs reiškinys, jeigu jis tuir įleidęs šaknis į visuomenę ir jeigu jam nėra ko priešpastatyti, anksčiau ar vėliau bus įteisintas. Netolimoje perspektyvoje, jeigu niekas nesukliudys vykstantiems procesams, mes dar išvysime tai, ko šiandien net įsivaizduoti negalime. Viskas bus perkama ir parduodama. Ko bus neįmanoma pardavinėti, tie dalykai išnyks. Pavyzdžiui, sąžinė, kadangi pardavimo momentu ji išgaruoja.
Pirmasis valstybės tarnautojų dorovės lūžio etapas – jam pasiūlė kyšį, kad būtų paspartintas legalus procesas. Paskui jam pasiūlo „suėsti pusiau gyvą gentainį“ – atlikti dviprasmišką užsakymą. Pavyzdžiui, pramušti per biudžetą kokios nors mokyklos finansavimą, o iš išskirtos sumos pasiimti „otkatą“. Logika ta pati – jei atsisakysi tu, pasiims kitas. O čia ir pats pinigų užsidirbsi, ir vaikams nauja mokykla.
Trečias etapas – „gyvų ir sveikų ėdimas“ – kilniu pretekstu pasiūloma pavogti pinigus, skirtus, tarkime, ligoniams. Schema iš pažiūros, kaip taisyklė, labai graži, uodas snapo neįkiš. Tačiau susigaudantys žmonės viską supranta. Ir vėlgi ta pati logika: nepaimsi pats, pasiims kitas. Kitiems nieko gero nepadarysi, biudžetą išvogs, o tu liksi kvailio vietoje.
„Žiurkių karaliai“, įsisavinę visus logikos ir sveiko proto etapus, paleisti į laisvę – į visuomenę. Savo tautą jie supranta kaip maisto šaltinį. Maistas jiems patiko ir štai jie jau patys rodo iniciatyvą. Apetitai auga, technika tobulėja, „žiurkės“ telkiasi į grupuotes, tarp kurių prasideda konkurencija.
Kad būtų suprantamiau: šitų grupuočių nariai nelaiko savo sėbrų savais. Savų ten iš principo negali būti. Tai tėra partneriai, kurie vienas kitam padeda ėsti gentainius. Kai tik partneris nusilpsta, jį tučtuojau sudrasko buvusieji partneriai. Ir netgi ne buvusieji. Ryjantis ir ryjamasis išlieka partneriais. Pradėta kultivuoti netgi tokia moralė, kuri teigia: nėra, atseit, ko pykti ant manęs, pats kaltas, kad atsipalaidavai, o aš tik tuo pasinaudojau. Nieko asmeniško, tai viso labo verslas.
Nauja situacija pagimdo naują logiką. Partnerystė susiveda į silpnųjų rijimą, kad ir kas bebūtų tasai silpnasis, tegu tai būtų tikras brolis. „Žiurkės“ lieka partnerėmis iki gyvos galvos. Jeigu nusilpęs partneris, kuriuo visi nusprendė paskanauti, gerokai apkandžiotas spėdavo pasprukti, jis pradėdavo demaskuoti „žiurkių karalius“, nešti šiukšles iš namų. Taip jis tikėdavosi atstatyti savo padėtį ankstesnėje vietoje. Kai kam tai pasisekdavo ir jį vėl priimdavo į kompaniją, tarsi nieko nebūtų nutikę. Baisaus čia daikto – mane norėjo suryti, o aš nesileidau. Dabar sėdime visi drauge ir galvojame, kaip ir ką suryti, ir stebime vienas kitą, ar nenusilpo partneris, ar ne laikas papietauti. Sulaikančiu faktoriumi tampa partnerio jėga ir jo lygiai toks pats pasirengimas suryti tave patį.
Pateiktas čionai paveikslas – tai tik blyškus šiuolaikinės situacijos atspindys. Kol žmonės priima už gryną pinigą žodžius apie laisvę, laimę ir lygybę, kol žmonės „dirba“ kaip elektoratas, vaikšto į rinkimus ar dalyvauja „oranžinėse“ revoliucijose, jie, patys to nesuvokdami, kuria sistemą, kurioje veisiasi „žiurkių karaliai“.
Šiandien vieni žmonės ryja kitus. Nesislėpdami, ar apgaulės būdu – technologija čionai antrinis dalykas. Svarbiausia, kad tai ne kas kita, kaip pats paprasčiausias kanibalizmas. Žinoma, tie, kurie įsikūrė viršūnėse, asmeniškai krauju nesiteplioja. Tiesioginis gentainių apiplėšimas vyksta žemutiniame „žiurkių“ lygmenyje. Viršutiniame lygmenyje kanibalizmas subtilesnis. Ir mastai jo tokie, kad „žemutiniams“ net nesisapnavo. Pinigai, gaunami aukščiau aprašytais metodais – tai svetimas sielvartas, kančios, mirtis. Jeigu „žiurkės“ net blizga nuo riebumo, vadinasi, kažkas prarado gyvybę. Mums tik atrodo, kad silpnieji netenka vien tik piniginių. Ne, šitie procesai veda į fizinę mirtį silpniausius visuomenės narius. Įsitikinti tuo nesunku, pakanka panagrinėti mirčių ir gimstamumo dinamiką. Šalis, valdoma „žiurkių karalių“, išmiršta.
Negalima kaltinti žmonių, kad jie nesugeba susieti korupcijos, ištvirkimo ir neprincipingumo su asmeniniu sielvartu, asmeninėmis problemomis. Pernelyg ilga priežasčių-pasekmių grandinėlė čia susidaro. Intuityviai žmonės jaučia, kad juos kvailina, tačiau kur kvailina ir kaip… Tam ir reikalingas elitas, kad stiprieji gintų silpnuosius.
Šaltinis
http://www.versijos.com/2012/04/05/visuomenes-krachas-per-racionalia-logika-ir-sveika-prota/
2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis
Penkios ekonominio kolapso stadijos
Šaltinis:
http://www.versijos.com/2012/04/04/penkios-ekonominio-kolapso-stadijos/
Nežiūrint į tai, kad tokie reiškiniai kaip karas, stichinė nelaimė, pandemija, teroro aktas ir netgi galimas susidūrimas su asteroidu gali paspartinti įvykių eigą kiekvienu konkrečiu atveju, istorija rodo, kad ekonominio kolapso procesas visuomet turi penkias privalomas stadijas.
Pirmoji stadija: irimo pradžia
Viskas normalu, ekonomika klesti. Pasiektas aukštas gyvenimo lygis. Būtent taip viskas ir turi būti. Prekės nebrangios ir lengvai prieinamos. Nieko netrūksta. Gyvenimas, apskritai paėmus, puikus. Šalies darbo infrastruktūra puiki, funkcionuoja be sutrikimų. Bet štai, visuomenėje pradeda sklisti idėja, kad kiekvienas turi teisę turėti tai, ką uždirbo kiti. Pradedama įgyvendinti, patyliukais įaudžiama į visuomenės audinį turtų perdalijimo politika. Šita politika po truputėlį mažina darbo našumą ir didina priklausomybę nuo valstybinių pašalpų ir socialinių programų.
Svarbiausi aktyvai:
- Karjera;
- Nekilnojamo turto rinkos vertė;
- Santaupos;
- Investicijos – akcijos ir obligacijos;
- Medicininis draudimas;
- Gyvenimo būdas (kaip atrodau aplinkiniams);
- Gera kreditinė istorija.
Ekonomika pradeda labai pamažu, tačiau stabiliai smukti. Auga nedarbas. Daugėja žmonių, kurie gauna vienokią ar kitokią valstybės paramą. Žmonėms mokami pinigai, kad jie nedirbtų. Dramatiškai išauga valstybės išlaidos. Aukso, sidabro ir kitų vertybių kaina išauga iki tokių aukštumų, apie kokias dar prieš kelis metus niekas nė negalvojo. Infliacija pasiekia dviženklį skaičių.
Svarbiausi aktyvai:
- Gryni pinigai;
- Brangieji metalai, auksinės ir sidabrinės monetos;
- Stabilumas darbovietėje;
- Skolų atsikratymas;
- Medicininis draudimas;
- Nekilnojamo turto rinkos kaina, išskaičiavus likusias ipotekos išmokas;
- Taupus automobilis;
- Nuošalaus žemės sklypo, nutolusio daugiau kaip per 40 mylių nuo tankiai gyvenamų vietovių, įsigijimas.
Po rimto ir ilgalaikio nuosmukio prasideda visuotinis ekonomikos kolapsas. Vyriausybė pradeda kontroliuoti kainas. Pradeda trūkti pirmo būtinumo daiktų. Atimti iš prasiskolinusių žmonių namai stovi tušti ir griūva dešimtimis tūkstančių. Vidutinės klasės gyvenami rajonai pradeda darytis panašūs į lūšnynus. Valstybė įjungia pinigų spaustuvę, kad padengtų išlaidas, skirtas išlaikyti dešimtis milijonų pašalpų gavėjų. Infliacija dar labiau padidėja, o bedarbystė viršija 25%. Bankai ir įmonės vis spartėjančiu tempu bankrutuoja. Pinigų, panašu, nebeturi niekas. Daugelis tampa benamiais. Profsąjungos ragina streikuoti, organizuoti neramumus ir masines riaušes. Valstybės žinybų darbas apsunkintas ir nepatikimas. Vietinė ir nacionalinė infrastruktūra patiria nuosmukį. Pradeda kurtis ir pasireikšti žiaurios gaujos. Valstybė imasi konfiskuoti šaunamuosius ginklus iš žmonių, kurie laikosi įstatymų. Visur tvyro smurtas. Miestai ir urbanizuotos teritorijos darosi labai pavojingos gyventi.
Susidaro įspūdis, kad šioje stadijoje valstybė jau pakankamai toli nuėjo už ribos, iš už kurios nebegrįžtama. Vis dėlto, situaciją dar vis galima pasukti atgal, jeigu valdžios viršūnėse esantys žmonės, kurie iš tiesų tiki laisve ir teisėmis, nebijos padaryti visko, kad įvyktų lūžis situacijoje. Tuos žmones visi juodins ir neapkęs už jų orientaciją į asmeninę atsakomybę, pašalpų karpymą ir socialinių programų nutraukimą. Suprantama, jei valdžioje būtų tokių žmonių, kurie darytų, kas reikia, tai iki tokios stadijos apskritai nebūtų nusmukta.
Svarbiausi aktyvai:
- Auksinės ir sidabrinės monetos;
- Gryni pinigai;
- Darbas;
- Automobilis;
- Namas;
- Trumpalaikės maisto atsargos;
- Trumpalaikės degalų atsargos;
- Šaunamieji ginklai ir amunicija;
- Planai persikelti gyventi į tolimą slėptuvę kaimo vietovėje;
- Smulkūs naminiai gyvūnai – vištos, triušiai, žuvis;
- Uždaras ratas žmonių, kurie laikosi tų pačių pažiūrų;
- Būtini išgyvenimui įgūdžiai ir žinios.
Didžioji dalis vidurinės klasės atstovų prarado viską. Kitados klestinti ir prižiūrimi jų gyvenamieji rajonai pilni apleistų namų, kurie griūva ir naikinami vandalų. Šalies infrastruktūra atsiduria pavojingai apleistoje būklėje ir reikalauja kapitalinio remonto. Elektros tinklai darosi nepatikimi. Kasdien įvyksta grandininiai atsijungimai. Jūs jau nebegalite pirkti ir parduoti aukso ar disponuoti užsienio valiuta. Infliacija pasidarė nebekontroliuojama. Prasideda ekonomikos kolapsas. Visos prekės turi didžiulę paklausą ir lentynos ištuštėja per kelias valandas. Visuomenė pasineria į chaosą. Gatves kontroliuoja gaujos. Mėgindama suvaldyti ekonomiką, vyriausybė įveda apribojimus. Viskas tampa deficitu, viskas normuojama. Benzinas ir maisto produktai – kai jų esama – labai brangūs, ir kad jų gautum, tenka stovėti labai ilgose eilėse. Kokybiško ir prieinamo medicininio aptarnavimo nebėra, o jūsų darbas tapo tolimu prisiminimu. Gyvenime teks išsiversti be to, kuo negalite apsirūpinti patys. Suprasite, ką tai reiškia – gyventi trečiojo pasaulio šalyje.
Svarbiausi aktyvai:
- Persikėlimas gyventi už miesto;
- Šaunamieji ginklai ir amunicija;
- Ilgalaikės maisto atsargos (mažiausiai metams);
- Pakankama degalų ir kuro atsarga;
- Planas, kaip užtikrinti saugumą savo kolektyvui ir turtui;
- Apmokytas sarginis šuo;
- Išgyvenimui būtini praktiniai įgūdžiai žemės ūkio srityje;
- Būtini išgyvenimui įgūdžiai ir žinios;
Penktoji stadija: laisvės praradimas
Įvedamas karinis stovis. Susidūrimai tarp civilių ir vyriausybės pajėgų perauga į bendranacionalinius. Jei turite maisto atsargų, kurių kiekis didesnis, nei reikia mėnesį prasimaitinti, jus paskelbia spekuliantais ir įstatymo pažeidėjais. Žiaurus skurdas ir badas tampa visuotiniu reiškiniu. Vyriausybė siūlo minimaliai pakenčiamą maistą, vandenį ir pastogę, mainais į jūsų laisvę ir nepriklausomybę. Demokratijai ateina galas, o prisidengiant visuomenės problemų sprendimu ir melagingais pažadais, kad bus atstatyta taika ir gerovė, įvedamas socialistinis valdymo modelis. Valdžią uzurpuoja totalitarinis režimas, o žmonių teisės ir laisvės visiškai panaikinamos.
Svarbiausi aktyvai:
- Slėptuvė kaimo vietovėje;
- Planas, kaip užtikrinti saugumą kolektyvui ir turtui;
- Nekrintantis į akis gyvenimo būdas bendruomenėje, kuri laikosi panašių pažiūrų;
- Šaunamieji ginklai ir sugebėjimais juos panaudoti;
- Sarginis šuo;
- Išgyvenimui būtinos žinios ir įgūdžiai;
- Tinkamas naudoti ir derlingas daržas, galintis išmaitinti 150% kolektyvo;
- Patikimas tyro vandens šaltinis;
- Augalų sėklos ilgalaikiam naudojimui, tame tarpe ir mainams į kitus daiktus;
- Ryžtas gyventi ir išgyventi rūsčiame politiniame klimate.
2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis
Vyrai glamonėkit moteris, moterys vyrus.
Paveikslą matote? Jame viskas labai aiškiai parodyta.
Nežinau kaip čia teisingai pasakius, bet tai kaip ir akupunktūriniai taškai. Šiuo atveju ant rankos. Yra ir ant pėdų ir kitur.
Masažuojant, dirginant šiuos taškus yra reguliuojama atitinkamų organų veikla.
Išmeskim visas mistikas ir kt. Tokie taškai yra. Kaip manot kam jie yra sukurti?
Sakysim ant pėdų? O tam, kad kai einate jūsų vidaus organai būtų stimuliuojami. Kam to reikia? Nežinau. Bet matyt reikia jei jau taip padaryta.
Reziume. Vyrai glamonėkite moteris-žmonas. Joms sveika ir jums. Kuo šilčiau glamonėsit tuo geriau jausitės. :)
O ką moterims palinkėt?
2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis
Kokia yra geriausia tinklinio marketingo kompanijos struktūra?
Tinklinio marketingo kompanijoj visi uždirbti negali. Tiesa, visi turi galimybes, bet uždirbti visi negali. Čia yra pagrindinė priežastis kodėl daugelis nusivilia šiomis kompanijomis ir pačiu tinkliniu marketingu. Skaityti čia...
Kada žmonės žaidžia?
Prisipažinsiu, niekada nesidomėjau
žaidimais. Internetas man yra bendravimas. Žaidimu susidomėjau tik
paskutinius tris mėnesius kai pradėjau dirbti kompanijoje kuri
organizuoja skandinavišką aukcioną.
Pasirodo žmonės žaidžia darbo
metu. Penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais žaidžiama per
pus mažiau. Šventinėmis dienomis žaidžiama dar mažiau. Per
didžiąsias šventes praktiškai visai nežaidžiama.
Kokias būtų galima daryti išvadas?
Mano išvados. Žmogus į šį pasaulį
atėjo pramogauti. Jis stengiasi žaisti kada tik įmanoma. Šventinės
dienos tai jau pramoga. Šventinėmis dienomis žaisti per internetą
nėra kada. O darbo dienomis kai tik nugvelbia minutę laisvo laiko,
žaidžia.
Tad koks žmogaus tikslas šioje
žemėje?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)