Šiandien politika, ekonomika, kultūra, mokslas – apskritai viskas
remiasi tik bendravimu, tarpusavio ryšiu, o žmogus viduje neatitinka šių
sistemų. Išeina, kad visos mūsų sistemos pasiekė tam tikrą būseną, o
žmogus – ne, ir todėl jam labai sunku. Nieko negalime teisingai valdyti,
todėl mūsų ekonomika, menas, mokslas, vaikų auklėjimas ir kitos
sistemos atsidūrė krizėje. O juk jos visos, iš esmės, siekia būti
integraliai susijusiomis, bet jas valdantis žmogus dar ne toks. Ir ką gi
su juo daryti?
Žmogaus egoizmas lieka individualus. Matome, kaip jis nori atsisakyti, atsijungti, izoliuotis, pasislėpti nuo kitų. Jam reikalingas atskiras gyvenamasis plotas. Jis lyg ir pasiruošęs būti susijęs su kitais, bet tik per telefonus ir kompiuterius, tarytum saugodamas savo individualumą, neliečiamybę. Ir mes to neturime griauti, o bent jau prilyginti toms sistemoms, kuriose jau esame.
Pati gamta – globali ir parodo, kaip ji visiškai tarpusavyje priklausoma visose jos dalyse. Sukūrėme savo mokslus, tarkim, fiziką, biologiją, zoologiją kaip atskirus gamtos tyrinėjimus, o gamtoje to nėra – ji vientisa ir viskas joje tarpusavyje susiję. Kitaip tariant, požiūris turi būti bendras, holistinis, o jis ne toks.
Toks pat bendras požiūris turėtų būti ir į visą kasdienį gyvenimą pasaulyje, tačiau ir jis ne toks. Žmogus neatitinka pasaulio, kuriame atsidūrė – tiek iš gamtos, tiek iš tų sistemų pusės, kurios staiga savaime, nepriklausomai nuo mūsų tapo integralios. Į tokią būseną mus atvedė evoliucija.
Toliau negalime taip egzistuoti, krizė tęsis. Ji reikalinga būtent tam, kad pažadintų žmogui būtinybę keistis.
Ir žmogus turi savarankiškai, sąmoningai pereiti šiuos pasikeitimus. Jis turi įgyti integralų pavidalą, atitikti visas sistemas: visuomenines, politines, ekonomines, kultūrines ir t. t., taip pat gamtą.
Šaltinis: http://www.laitman.lt/2012/08/12/holistinis-poziuris/
Žmogaus egoizmas lieka individualus. Matome, kaip jis nori atsisakyti, atsijungti, izoliuotis, pasislėpti nuo kitų. Jam reikalingas atskiras gyvenamasis plotas. Jis lyg ir pasiruošęs būti susijęs su kitais, bet tik per telefonus ir kompiuterius, tarytum saugodamas savo individualumą, neliečiamybę. Ir mes to neturime griauti, o bent jau prilyginti toms sistemoms, kuriose jau esame.
Pati gamta – globali ir parodo, kaip ji visiškai tarpusavyje priklausoma visose jos dalyse. Sukūrėme savo mokslus, tarkim, fiziką, biologiją, zoologiją kaip atskirus gamtos tyrinėjimus, o gamtoje to nėra – ji vientisa ir viskas joje tarpusavyje susiję. Kitaip tariant, požiūris turi būti bendras, holistinis, o jis ne toks.
Toks pat bendras požiūris turėtų būti ir į visą kasdienį gyvenimą pasaulyje, tačiau ir jis ne toks. Žmogus neatitinka pasaulio, kuriame atsidūrė – tiek iš gamtos, tiek iš tų sistemų pusės, kurios staiga savaime, nepriklausomai nuo mūsų tapo integralios. Į tokią būseną mus atvedė evoliucija.
Toliau negalime taip egzistuoti, krizė tęsis. Ji reikalinga būtent tam, kad pažadintų žmogui būtinybę keistis.
Ir žmogus turi savarankiškai, sąmoningai pereiti šiuos pasikeitimus. Jis turi įgyti integralų pavidalą, atitikti visas sistemas: visuomenines, politines, ekonomines, kultūrines ir t. t., taip pat gamtą.
Šaltinis: http://www.laitman.lt/2012/08/12/holistinis-poziuris/