2012 m. rugsėjo 24 d., pirmadienis

Mano kartos vaikystė...

Buvo laikai…
Jei  buvote  vaikas  60-ais,  70-ais  ar  80-ais,  žvelgiant  atgal, sunku
patikėti,  kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose
važinėjome be saugos diržu ir pagalvių. Šilta vasaros diena pasivažinėjimas
arkliu  pakinkytu  vežimu  buvo  neapsakomas  malonumas.  Mūsų lovytės
buvo išmargintos  ryškiais  dažais,   turinčiais  didelį švino kiekį. Ant
vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o
spintos neužsirakindavo  niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo,
o ne iš plastikinių  butelių.  Niekam  negalėjo  šauti  į  galvą dviračiu važinėti
su šalmu. Siaubas! Valandų  valandas  mes  meistravome  vežimėlius  ir paspirtukus iš lentų
ir sąvartyne  rastu guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis  kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą. Mes  išeidavom  iš  namų  ryte  ir  žaidėm  visą  dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo  gatvės  žibintai  ant  medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną  niekas  negalėjo  sužinoti,  kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku įsivaizduoti.   Mes   pjaustėmės   rankas  ir  kojas,  laužydavomės kaulus, išsimušdavome  dantis  ir  niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo.  Buvome  kalti  tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes  valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš  vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų   priedelių,   kompiuterių, 
165  palydovinės  televizijos kanalų, kompaktinių  diskų,  mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai  mes  turėjom  draugų.  Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais,  pavasario  upeliuose  plukdydavom  degtukus, sėdėdavom ant suoliuko,  ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes  sugalvodavom  žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas  nors  kartą  buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai  kurie  mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems  metams.  Kontroliniai  ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai  teoriškai  apimdavo  5,  o  iš  tikro 3 balus. Per pertraukas mes apliedavom  vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Praktiškai neturėjome  supratimo  apie  tai,  kad  galima  išsipirkti nuo milicijos
ar išvengti  armijos.  Tais  metais  tėvai  paprastai  stodavo įstatymo pusėn, galite  sau  įsivaizduoti!? Iš  tikro  pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie  jų  pripratom  ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas - pirma tarybinė  priemonė  vyrams  po skutimosi? Atsimenate? O toki stebuklą, kaip automobilio  Moskvič  412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio  stiklo  pakraštyje,  kailiu  aptrauktas  vairas, pavarų lazdeles galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių  guma  -  tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O  kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos -  kiek  daug  žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene -argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogiene! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas - “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?!
Arba  ši  stebuklinga  močiutės  frazė  -  “Tik  stiklainius grąžinkit!” O šaldytuvą  ZIL  atsimenat,  su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki  už  rankenos,  byra  stiklainiai.  O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų  durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidoru padažas. Durelių šone  guli…vaistai! Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o  eilės  dvi  -  viena su talonais, kita - užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia - “aš tik paklausiu!” Kiek  jų  dar  buvo,  tų  pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš
virtuves į vonia  - į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas - arkliukas…
Dantų  milteliai  - valo ir dantis, ir sidabrą… Sisiojantis berniukas ant tualeto  durų… 

Televizorius “Rubin” - imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su  inkariuku…  atsimenat?  Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote -”Septyni pasaulio stebuklai!” Mes  anksčiau  darėme  tai,  ko  dabar  niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau  -  jei  šiandien  nors  kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat - tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto  vandens  automatus  atsimenat?  Juose  stovėdavo stiklinė - visiem viena.  Šiandien  niekam  ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklines! O anksčiau  juk  visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio.  O  juk  vandens  fontanėlis  kartais  neveikdavo…  Vis tiek gerdavo!  Tarp  kitko,  aplinkui  besisukiojantys  mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo  -  namuose  dūmai,  visame  bute  aitrus  kvapas. Lentele tokia, su juodomis   linijomis.   Ką   jūs   sau   įsivaizduojate?   Sekta?   Ne… tai is-de-gi-ni-mas!  Milijonai  vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…” Mergaitės,  o  jūs  atsimenat  gumytes?  Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!

Ta  karta  davė  daugybę  žmonių,  kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.  Mes  turėjome  pasirinkimo laisve, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę,  ir  mes  kažkaip  išmokom visu tuo naudotis. Jei jus vienas iš šios  kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė  iki  tol,  kai  valdžia  nupirko  jaunimo  laisve  už riedučius, mobilius  telefonus,  žvaigždžių  fabriką  ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Komentarų nėra: