2015 m. balandžio 10 d., penktadienis

Taškas širdy (2)

O buvo taip.
Jau keli metai gyvenau kitame mieste. Su gimtojo miesto jaunystės draugais, buvusiais bendrakursiais kartais susiskambindavau. Kartą tokio, eilinio pokalbio metu draugas anapus ragelio paklausia: ar žinai, kad Antanas nusižudė!!!!
 Kaip, kodėl.... Po kiek laiko padėjome ragelius.
Nejučia, kažkur laike pusvalandžio, manyje atsirado kaltės jausmas.
Kaip, kodėl, kuo aš čia dėtas?
 Tiesioginės kaltės, aišku, kad nebuvo, nes aš jau trys metai gyvenau kitame mieste, o ir paskutinius dvejus metus gyvenant gimtame mieste mes buvome tik pažįstami praeiviai.
Bet kaltės jausmas diktavo savo logiką ir nieko neklausė.O ta logika buvo žiauri ir negailestinga.
Vėliau sužinojau, kad jis nusižudė užlipdamas ant 110/10 kv transformatoriaus. Tokiu būdu atjungė nuo elektros dalį miesto, ligoninę. O jei buvo atliekama operacija?
Tuo metu CCCP vyko "perestroika". Šaliai vadovavo Gorbačiovas. Jautėsi atšilimas. Tarptautinėje politinėje arenoje vyko kalbos apie nusiginklavimą, požeminių atominių bandymų uždraudimą. Vyko Afganistano karas ir rodos, prasidėjo teroristiniai išpuoliai, sprogdinosi savižudžiai.Toks buvo  to meto sociumo fonas.
 Kaltės jausmas manyje gimdė sekančias mintis.
O juk jis galėjo ne tik nusižudyti vienas, bet kartu nužudyti ir kitus: pasukdamas vairą į kairę priešais važiuojančią mašiną, susisprogdinti žmonių minioje, paspausti atominio ginklo mygtuką ir t.t.
Suprantama, kad techninių priemonių šiais laikais yra begalės, bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad mano išgyventas kaltės jausmas jam suteikia tokią teisę. Čia buvo pirma. O antra yra tai, kad žmonija, žmogus savo techniniais laimėjimais suteikia teisę vienam žmogui paskelbti karą prieš visą žmoniją. Nes teoriškai vienas žmogus paspausdamas atominio ginklo mygtuką gali pražudyti visą žmoniją.
 Gerai, sakysim, kad tokios mano mintys yra kažkiek šizofreniškos. Su atominiu gunklu bent kol kas tikrai tokių dalykų nebus, bet lokalūs savižudžių išpuoliai yra tikrai galimi ir niekas nėra nuo jų apsaugotas.
Pagaliau kalba eina ne apie technines galimybes pražudyti save ir aplinkinius, bet apie patį norą tai padaryti. Noras, štai kas svarbu.
 Mano mintys rutuliojosi savaime, bet apsistodamos tik ties žmogaus ir visuomenės santykiais. Man iškilo toks klausimas; prie kokių aplinkybių atskiras individas gali norėti pražudyti aplinkinius, ir priešingai, prie kokių aplinkybių atsiranda noras gelbėti aplinkinius netgi paaukojant savo gyvybę.
 todėl sekanti tema vadinsis "Išdavikas ir didvyris".


Komentarų nėra: