Vieną žiemos vakarą Klaipėdoje.

Aš  jau senokai negirdėjau eilinio Einikio ir jo žmonos konflikto spaudoje. Gal  nutilo. Nors nebūtinai. Ko gero tyliai sau mušasi.
 kai tik aš išgirstu apie Einikio eilinį ekscesą prisimenu labai seną savo nuotykį Klaipėdoje.
 Vėlų žiemos vakarą einu namo. Vieta: Baltijos prospektas. Ėjau nuo Taikos prospekto link Šilutės plento. Klaipėdiečiai žino tą erdvų tarpą. Buvo daug sniego, bet jis tvarkingai sukastas. Atrodo, kad eini tuneliu kai iš abiejų pusių sniego kalnai.
 Taigi, einu aš sau namo ir žiūriu tolumoje vyras moterį spardo. Spardo ir tiek. Aš artėju. Prieinu ir sustoju nes skersai mano kelio guli moteris, o už kelių merų stovi vyras.
Ką man daryt? Scena priklausė man, nes tiek gulinti moteris, tiek jos vyras žiūrėjo įdėmiai į mane ir laukė. Pauzė negalėjo tęstis ilgai.
O man išsprūdo: - tai ko čia guli? -klausiu.
 O pats galvoju:- durniau paklausti negalėjai.
 Bet, pasirodo aš pataikiau.
 -Noriu ir guliu, ir ji pradėjo nerangiai keltis. Aš supratau, kad ši besikelianti moteris yra girta.
 -Taip, bet jūs esat girta, -teigiu aš.
 - Taip, taip ji girta,- o čia jos vyro balsas nuskambėjo.
- O ko  tu ją spardai?- čia jau iš manęs išsprūdo.
- Ką, aš   s p a r d a u! Jeigu  aš spardau važiuojam pas Butkų.
-Važiuojam, - atkertu aš.
-Imam taksi važiuojam pas Butkų
Imam taksi, važiuojam pas Butkų, - atsakau aš.
 Jaučiu pareigą supažindinti tiek dabartinius klaipėdiečius tiek skaitytojus: o kas tas Butkus? O Butkus  buvo tuo metu  vyriausias Klaipėdos milicininkas, pulkininkas, jei  gerai prisimenu.  Taigi, aš užsiroviau ne ant kokio ten eilinio valdininkėlio, o tokio kuris patį Butkų pažįsta. Jis gi nesiūlė man  eiti į eilinį milicijos poskyrį, o tiesiai pas vyriausią vadą.
 Mes kapojomės toliau. jis man pradėjo aiškinti, kad pas Butkų aš turėsiu ištirpti, nes nieko neįrodysiu. O aš jam: 1. aš negirtas, 2. žmonos nespardau. 3. O buvo dar ir trečia, ko aš nesakiau šitai porai.
Bet skaitytojui pasakysiu. Aš buvau Klaipėdos miesto tarybos deputatas ir pas mane kišenėje buvo deputato mandatas (nu tokia raudona knygelė). Taigi, aš buvau asmuo neliečiamas. O ir Butkų žinojau nes per sesijas susitikdavom. Taigi, buvau nepėsčias.
 Žodinę dvikovą aš lenkiau į savo pusę ir moteris tai labai greitai suprato ar pajuto nors ir buvo girta. Ji man nejučia įkišo savo pirštines, kad palaikyčiau kol ji sniegą valysis nuo savo kailinių. O jis tuo metu čiupo savo kuprinę ir meškeres ir numovė Šilutės plento link. Taigi, jie buvo iš stintų  žvejybos ir atitinkamai apsirengę. Na o aš buvau tvarkingai apsirengęs  su itališka dublionke (deficitas, jei ką ir kainavo apie 200 rublių), greičiausiai dar ir su kaklaraiščiu ir t.t. Taigi, atrodžiau rimtai ir prie deficitų.
 Taigi, kaip supratot jis mane paliko su savo  moterimi, o pats nuėjo į priekį.
O ji tuo metu dėstė man savo gyvenimo filosofiją. Čia, sakyčiau pati įdomiausia, viso pasakojimo,  vieta.
 -Suprantat, mes esam vyras ir žmona, tarp mūsų didelis metų skirtumas (jam buvo gal apie 50, žilstelėjęs gražuolis, o jai gal netoli trisdešimties) ir mes mušamės iš meilės, kad nebūtų nuobodu. O ką veikti vakare dviese, televizorių žiūrėti? -Klausė ji manęs.
Aš jau neprisimenu ką jai atsakiau, bet man reikėjo pasukti (maždaug prie 18 vidurinės) ir aš nuėjau į šoną.
 Paėjęs gal kokius šimtą metrų girdžiu:
_Janut, Janut...
Vyras, matyt prisiminė, kad paliko savo žmoną su svetimu vyru ir bėgo atsiimti.
Pribėgo ir pliaukš per veidą, vieną kitą kartą...
-ak tu su joberiu vaikštai...su joberiu...
Man širdis neatlaikė ir aš apsisukau ginti moters. Jis, pamatęs, kad aš grįžtu, pakėlė moterį (nes buvo pargriuvusi) ir puolė valyti  sniegą nuo jos kailinių.
 Bet moteris taigi, kad nepėsčia. Pamačius savo gynėją, pliaukš vyrui per veidą, vieną kitą kartą...
Kas man beliko? Apsisukti ir eiti savo keliais.
 Kiek paėjęs atsisukai ir matau tokį vaizdelį. Taip sakant ratas užsidaro.
Vėl guli moteris, vyras ją spardo ir klausia:
 -Ar myli mane, ar myli mane, ar myli mane....???