2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

Kapitalizmas dvesia.

 Šis straipsnis paimtas iš www.versijos.com/publ/ideologija/liberastine_demokratija/pamastymai_apie_kapitalizma/2-1-0-880
Dedu  tekstą, nes su daugeliu teiginių, o ir rašymo stiliumi  sutinku. O jei kas norit skaityti originalą rusų kalba tai versijų tinklapyje rasite nuorodą.





Kapitalizmas dvesia. Pirmasis jo agonijos etapas - 1914 metai, kai pasaulyje įsiliepsnojo pats beprasmiškiausias karas per visą žmonijos istoriją. Kiek truks kapitalizmo agonija, negaliu pasakyti, galbūt dar šimtą metų, ar net daugiau, tačiau istoriniu mastu tai nėra taip jau ir daug. Kvaila manyti, kad kapitalizmas yra amžinas, kadangi žo žūties priežastis glūdi pačioje kapitalistinėje sistemoje.
Kapitalizmas negali egzistuoti be ekspansijos, plėtimosi, jis yra agresyvus, viską ryja aplinkui ir kai aplinkui nieko valgomo nebelieka, jis pradeda ryti pats save. Iš vienos pusės, kapitalizmo ekspansinė esmė - tai labai galingas stimulas žmonijos pažangai. Kapitalizmas išprovokavo mokslinę techninę revoliuciją, geografinių atradimų bumą ir panašiai. Kitaip sakant, XV-XIX amžiais jis kūrė efektyvius stimulus vystytis Šiaurės Atlanto valstybėms, toms visuomenėms, kuriose viešpatavo kapitalistinė santvarka.
Reikia labai aiškiai suprasti, kad audringas kapitalizmo vystymasis Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje vyko anaiptol ne vidinių rezervų sąskaita. Pasauliniu mastu susiklostė globali resursų perskirstymo sistema, kai resursai keliauja iš kapitalistinės periferijos į kapitalistinį centrą. Iš pradžių tai buvo primityvus apiplėšimas. Atplaukė ispanai į Ameriką ir pradėjo žudyti aborigenus, atimdami iš jų auksą. Paskui anglai pasistatė galingą laivyną ir ėmė atiminėti auksą iš ispanų pakeliui į Europą. Tie pamėgino pamokyti skriaudėjus, bet patyrė fiasko. Dėl ko Ispanija iš pasaulio centro pavirto kapitalistinės periferijos šalimi. Tolesnis ginčas dėl pasaulinio viešpatavimo tęsėsi tarp anglų ir olandų, abi šios tautos ką tik buvo pažaboję ispanus. Kalbant labai grubiai, tai vieni statė laivus, kad vežtų kolonijines prekes į Europą, o kiti statėsi laivus, kad vežtų savo manufaktūrų pagamintas prekes į kolonijas.
Kodėl nugalėjo britai? Galbūt visiškai atsitiktinai, tačiau istoriškai žvelgiant, tai nepanašu į atsitiktinumą. Jie pasirinko strategiją, suteikusią daugiau galimybių vykdyti ekspansiją - jie norėjo visą pasaulį paversti savo rinka, kai tuo tarpu olandai už Europos ribų matė tiktai nemokamų prekių šaltinį. Tai, pabrėžiu, labai supaprastintas vaizdas. Kolonijos tiekė metropolijai pigias žaliavas ir tapo rinkomis angliškai produkcijai, pardavinėjamai monopolinėmis aukštomis kainomis. Čiabuviai darbavosi, kolonizatoriai pašėlusiai turtėjo, gaudami super pelnus iš prekybinių operacijų. Manau, neverta nė kalbėti, kad jokios laisvos rinkos nebuvo, kadangi įėjimas į Anglijos rinką kitoms šalims buvo fiziškai uždarytas, imantis netgi tokių priemonių, kaip draudimai įplaukti į anglų uostus užsieniečių laivams.
Prancūzija XIX amžiaus pradžioje pamėgino nuginčyti anglų hegemoniją, tačiau kažkaip jai tai prie Trafalgaro nelabai pavyko, o tolimesni mėginimai, įskaitant karą su Rusija, buvo ne kas kita, kaip agonija. Šimtą metų britai dominavo planetoje, didindami savo galią, kad vėliau ją prarastų, istoriniais mastais žvelgiant, per vieną akimirksnį. Nauju hegemonu tapo Amerika. Formaliai žvelgiant, tarp Senojo ir naujojo pasaulių netgi karo nebuvo. Tačiau tik formaliai žvelgiant. Iš esmės kariaujama buvo ne dėl teritorijų, bet dėl finansinių sistemų kontrolės, kitaip sakant, karas vyko ne tarp britų ir amerikiečių, bet tarp svaro sterlingų ir dolerio. Doleris, kaip žinia, nugalėjo ir dabar tapo pagrindiniu įrankiu, kurio dėka perskirstomi turtai tarp periferijos ir centro.
Šiandien, kaip ir prieš penkis šimtmečius, kapitalistinis centras turtėja plėšdamas visą likusį pasaulį. Šitas plėšimas, žinoma, atrodo ne taip kaip anksčiau, tačiau esmė lieka ta pati. Pirmas dalykas - centras įperša periferijai jam vienam naudingą santvarką, pagal kurią gyvendamos, periferijos šalys neturi šansų savarankiškai vystytis ir neturi suveriniteto, visų pirma - finansinio. Trečiojo pasaulio šalyse finansai kontroliuojami iš užsienio, kas verčia tas šalis keisti jų pagamintas materialines vertybes į popierėlius. Kuo daugiau pasaulyje pagaminama materialinių vertybių, tuo daugiau JAV gali išspausdinti savo popierėlių ir gauti už jas bet kokių materialinių gėrybių.
Kitas apiplėšimo mechanizmas - valiutinis disparitetas. Juk niekam ne paslaptis, kad nacionalinių valiutų santykis su doleriu nustatomas ne pagal perkamąją galią (kaip turėtų vykti teoriškai laisvojoje rinkoje). Dirbtinai užkėlus dolerio kursą, darosi naudinga pirkti prekes šalyse, lyginant su kurių valiutomis doleris yra pervertintas. Tarkime, jeigu pagaminti Amerikoje šaldytuvą kainuoja penkis šimtus dolerių, tai pietryčių Azijos šalyse, išnaudojant tiek pat energijos ir darbo sąnaudų, jo kaina, perskaičiavus vietiniais tiugrikais, sieks vos šimtą dolerių. Tokiu būdu fabrikai Azijoje dirba su 5-10% rentabilumu, o amerikiečiai, nieko nedarydami, visiškai tuščioje vietoje susižeria 400% pelną. Štai jums ir svarbiausia paslaptis, dėl ko toks aukštas gyvenimo lygis Vakaruose - atlyginimus žmonės ten gauna europietiškus ir amerikietiškus, o prekes perka už azijietiškas kainas. Būtent dėl to kapitalistinio centro šalyse išsivystė paslaugų, bet ne gamybos sfera.
Dar vienas pinigų išsiurbimo iš čiabuvių mechanizmas - darbo vertės disparitetas, kuris bazuojasi ant gamybos išsklaidymo. Tarkime, jeigu darbininkas padangų pramonėje Brazilijoje, pagamindamas produkcijos už šimtą dolerių, gauna šešiolika dolerių atlyginimą, tai darbininkas surinkimo konvejeryje Ispanijoje, pagamindamas produkcijos už tą pačią šimtinę, užsidirba šimtą dvylika dolerių. Atrodytų, kokia prasmė gamyklos savininkui daryti sau nuostolius? O prasmė visiškai akivaizdi: automobilių koncernas, sukoncentravęs svarbiausius gamybinius pajėgumus trečiojo pasaulio šalyse, kur čiabuviai dirba už centus, gaus pelno, netgi jeigu automobilio surinkimo etapas atneš jam nuostolį. Juk ispanų darbininkas - tai galutinės produkcijos, automobilio vartotojas, o brazilas - ne. Dėl to ispanų proletarui kapitalistas moka tarsi darydamas sau nuostolį (brazilo darbininko sąskaita), tačiau tuo pačiu sukuria paklausą savo automobiliams.
Dabar nedidelis akmenėlis į darž-ą tiems, kurie mėgsta pakalbėti apie inovacijas. Atseit, Vakarai turtėja, kurdami unikalius intelektualinius produktus, o papuasų dalia - bukai mosikuoti kastuvu. Realiai gi kaip tik papuasai ir kuria tas pačias inovacijas. Kad galima būtų sukurti unikalius intelektualius produktus, reikia turėti išvystytą švietimo sistemą ir pažangų mokslą. Kam apsivers liežuvis pasakyti, kad Amerikoje egzistuoja pažangi švietimo sistema? Taip, buhalterių ir juristų ten netrūksta, jie parengiami neblogai, tačiau tai ne tas kontingentas, kuris daro mokslinę techninę revoliuciją. Dėl to Silikono slėnyje masiškai darbuojasi indai, filipiniečiai, kinai, rusai. Mechanizmas paprastas iki primityvumo: periferijos šalys išleidžia didžiulius pinigus savo švietimo sistemoms išlaikyti ir parengti mokslinius kadrus, o paskui geriausi specialistai, pasitaikius pačiai pirmai galimybei, emigruoja į tą pačią Ameriką, kadangi amerikiečiai pasiūlo geras algas, kurių jie negautų savo tėvynėse.
Dėl to Amerika ir nesistengia investuoti į savo švietimo sistemą. O kam, jeigu gerokai pigiau tiesiog nusipirkti bet kokius reikalingus specialistus? Tuo nušaunami iškart du zuikiai - amerikiečiai įsigyja pačius geriausius mokslinius protus, o iš periferijos tie protai nuteka, pasmerkdami tas šalis amžinam atsilikimui. Amerikiečiams tai beveik nieko nekainuoja, juk jie gali prisispausdinti dolerių kiek tik reikia. Tai dar vienas pavyzdys, kai finansinė sistema pasitarnauja kaip siurblys, pumpuojantis resursus (šiuo atveju - intelektą) iš periferijos į kapitalistinio pasaulio centrą. Kitas, dar pigesnis variantas, kai čiabuviai inžinieriai ir mokslininkai darbuojasi savo šalyse, bet atlieka Vakarų korporacijų užsakymus, o ir dirba jie dažniausiai korporacijos priklausančiose struktūrose.
Apie tokius vertybių išsiurbimo įrankius, kaip paskolų palūkanos, vertybinių popierių biržos ar valdomos krizės, manau, ir kalbėti neverta.
Kodėl kapitalizmas patrauklus milijonams ne pačių protingiausių žmogėnų? Todėl, kad tie pusgalviai regi priešais save kapitalistinio pasaulio vitriną ir sako: ten daug visokių gėrybių, gerbiamos žmogaus teisės, prie kapitalizmo žmonės gyvena gerai ir aš irgi noriu taip gyventi. Tai tas pats, kas spręsti apie gyvenimą šalyje pagal jos sostinę. Negalima nagrinėti turtingųjų kvartalų, nustūmus į šalį provincialius skurdžius miestelius, nes viskas, kas buvo išmelžta iš šalies, kaip tiik ir nusėda tuose nedidelę teritoriją užimančiuose milijonierių kvartaluose. Taip ir kapitalistinio pasaulio vitrina tėra tik pasaulinio masto "turtingųjų kvartalai", skendintys prabangoje viso likusio pasaulio sąskaita.
Tai štai, jeigu pažvelgsime į kapitalistinę sistemą, kaip sakoma, iš paukščio skrydžio, tai pamatysime, kad kapitalizmo pasiekimai Vakarų šalyse bazuojasi ant kelių banginių:
1. Tarptautinės prekybos kontrolė, kitaip sakant monopolinė teisė nustatyti prekės kainą. Jeigu kas nors vis dar tiki laisva rinka, tai tegu paaiškina man, kodėl pyragaitis Niujorke kainuoja penkis dolerius, o Saratove - trisdešimt centų? Štai jums valiutų disparitetas akivaizdžiai. Tuo pat metu Saratovo kepėjams į Niujorko rinką kelias užkirstas iš principo, o štai įstojus į PPO, mūsų rinka atsivers amerikietiškai konservuotai duonai.
Kokiu būdu pasaulio "vairuotojai" nustato kainą prekei, kurios jie negamina, tarkime, naftai? Naftos kainą atseit nustato OPEK. Tačiau OPEK dominuoja Saudo Arabija, Amerikos satelitė, jeigu apskritai ne marionetė. Dėl to, kai amerikiečiams prireikdavo, naftos kaina smukdavo iki minimumo, net jeigu tam nebūdavo objektyvių priežasčių. Tarkime, 1986 metais juodojo aukso kaina smuko iki 8 dolerių už barelį, nežiūrint į užsitęsusį karą Persų įlankoje, į kurį įklimpo Iranas ir Irakas - stambiausi naftos eksportuotojai.
Šiandien naftos kaina labai aukšta - nejaugi tai naudinga Amerikai? Be abejo. Pirmas dalykas, aukšta kaina daro rentabiliu jau gerokai ištuštėjusių šaltinių pačioje Amerikoje naudojimą. Antra ir svarbiausia - naftos kaina nominuojama doleriais, dėl to kuo daugiau bus brangios naftos išgaunama pasaulyje, tuo daugiau amerikiečiai galės spausdinti savo žalių popierėlių. Jus pagrindinis Amerikos gerovės šaltinis - tai dolerio emisija. Šia prasme jiems apskritai nesvarbu, kiek kainuoja nafta, jie vis tiek moka už ją popieriumi.
2. Periferijos šalių ekonomikų degradacija. Liberalūs ekonomistai stengiasi vengti žodžio "degradacija", pakeisdami jį išsireiškimu "struktūrinis disbalansas" ar panašiais eufemizmais. Paaiškinsiu, kas tai per daiktas. Tarkime, Argentina gamina kviečius ir jautieną. Jai įperšamas toks ekonomikos modelis, prie kurio ji gamina vien tik kviečius ir jautieną. Kol šių produktų kainos aukštos, šalis lyg ir klesti - eksportas duoda valiutos, o už ją galima nusipirkti visa tai, ką dabar "nepelninga" gamintis patiems, dėl ko nuosava pramonė, neorientuota į eksportą, atmiršta.
O paskui kainos smunka. Na, tarsi pačios savaime - ta pati nematoma rinkos ranka jas staigiai nubloškia. Rezultatas: šalies ekonomika sugriūna, juk kitų atramų ji nebeturi. Paskui kainos vėl pakyla, bet tik iki tokio lygio, kad Argentina galutinai neliktų be kelnių. Visas fokusas slypi tame, kad gamindama konkretų produktą, periferinė valstybė nekontroliuoja realizavimo rinkos ir netgi negali realiai daryti poveikio kainoms. Kuo labiau specializuota ekonomika pas periferijos šalis, tuo labiau visos jos priklauso nuo tų, kurie turi galimybę manipuliuoti kainomis pasaulinėje rinkoje. Rezultate mes gauname praktiškai tą pačią kolonijinę sistemą, tiktai čiabuviai gamina baltiesiems viską, ko šiems reikia, be jokių baltųjų plantatorių ir pusvelčiui.
3. Nesiliaujanti ekspansija. Kapitalizmas taip sudarytas, kad jeigu kapitalistinė metropolija neplečia savo kontroliuojamos sferos, neplečia rinkų, tai visa sistema įsmunka į krizę. Tiesą sakant, krizė, kurią periodiškai nutraukia augimo laikotarpis - tai normali kapitalizmo būsena. Tiesiog pagrindinė našta visada perkeliama periferijos šalims ant pečių. Dar daugiau - per pastaruosius kelis dešimtmečius Metropolija rengia periferijoje dirbtines krizes, tuo pačiu apsaugodama save pačią nuo negatyvių pasekmių.
Mechanizmas jau aprašytas aukščiau. Tarkime, jeigu per krizę smarkiai smunka žaliavų (metalo, naftos) kainos, tai šalys, orientuotos į žaliavų eksportą, atsiduria, atsiprašant, subinėje, o "išsivysčiusios šalys", kurios gamina, tarkime, automobilius, gauna pigių žaliavų ir energiją, reikalingą gamybai, kas leidžia joms palaikyti savo gamybos lygį ir netgi pakelti jį, plečiant realizavimo rinkas galutinės produkto kainos sumažinimo sąskaita. Kaina gi sumažinama tų, kurie neatlaikė krizės, sąskaita. Taip kad krizė - gudrus dalykėlis: turtingi pasidaro dar turtingesni, o neturtingi išnyksta. Dėl to, jeigu kokiame nors ekonomikos vadovėlyje perskaitysite, kad krizė - tai stichinis reiškinys, galite drąsiai mesti tą knygą į šiukšlyną.
Kai ką derėtų šiek tiek patikslinti. Žodžius "išsivysčiusios šalys", gaminančios automobilius patalpinau kabutėse dėl to, kad automobilius gamina ne valstybės, bet konkrečios įmonės. Geografiškai šiandien jos gali stovėti pačiose varganiausiose kolonijose. Klausimas - kas kontroliuoja šitą gamybą. Savininkai, be abejo, gauna pelną, o štai tų šalių, kuriose stovi gamyklos, tautos nieko iš krizių neišlošia, kad ir kaip kristų žaliavų kainos. Čia veikia pats klastingiausias kapitalizmo instrumentas - darbo rinka. Kitaip sakant, darbas ekonominės krizės metu smarkiai atpinga ir tiems patiems automobilių koncernams periferijos darbininkų darbas tampa dar vienu išlaidų "optimizavimo" faktoriumi ir suteikia resursų, reikalingų palaikyti socialinę gerovę kapitalistinio centro šalyse.
Jeigu pažvelgsime į audringo kapitalizmo vystymosi laikotarpį XIX-XX amžiuje, pamatysime, kad tradicinės rinkos be paliovos augo ir be paliovos buvo kuriamos naujos rinkos. Augimas buvo geografinis, t.y. į kapitalistinę sistemą buvo įjungiamos vis naujos ir naujos teritorijos su nekapitalistine santvarka. Augimas buvo ir demografinis: smarkus planetos gyventojų skaičiaus didėjimas kapitalizmui reiškė smarkų vartotojų gausėjimą ir neišsemiamą darbo jėgos resursą. Augimas buvo ir kokybinis, t.y. atsirasdavo iš principo nauji produktai, kurie skatino atsirasti naujas industrijas. Tokiu revoliuciniu išradimu, tarkime, buvo televizija, internetas, aviacija, automobiliai ir t.t.
Kitaip sakant, teoriškai, jeigu planetos gyventojų skaičius be paliovos didės, o mokslinė-techninė pažanga ir toliau demonstruos vis naujus ir naujus stebuklus, tai kapitalizmas gali egzistuoti amžinai. Tačiau tai neįmanoma. Pirmas dalykas, Žemės gyventojų skaičius jau dabar per didelis ir tolimesnis jo augimas abejotinas. Antra - planetos resursai gerokai išsekę ir nebeleidžia be galo plėsti pramonę. Ir, pagaliau, pats liūdniausias dalykas - techninis progresas beviltiškai išsikvėpė.
Visos techninės naujovės, kurias šiandien turime - kompiuteriai, mobilus ryšys, lazeriai, skystieji kristalai ir mikro čipai - visa tai pagrįsta moksliniais atradimais, atliktais prieš pusšimtį metų. Per paskutinius penkiasdešimt metų mokslas nepadarė JOKIŲ fundamentalių atradimų, kurie savo mastu būtų tolygūs kaitinamosios lempos, radijo, tranzistoriaus, atomo suskaldymo, DNR atradimui ir pan. Man daug kas mėgino prieštarauti, tačiau kritikų pateikti "mokslinės techninės revoliucijos" pavyzdžiai pasirodydavo esantys viso labo senų idėjų realizacija. Tarp tokių galima paminėti mobilaus ryšio įrenginių diegimą (pirmas mobilus telefonas buvo sukurtas JAV 1947 metais, Tarybų Sąjungoje analogas pasirodė 1956 metais). Turbūt vienintelė išimtis - prieš trisdešimt metų atrasti transgenezės principai, kurių dėka šiandien parduotuvėse turime produktų, prifarširuotų GMO. Tačiau tai, atvirai kalbant, abejotinas džiaugsmas. Sintetinių narkotikų išradimas - irgi žymus mokslo pasiekimas bei komerciškai sėkmingas projektas. Tiktai žalos nuo jo daugiau negu naudos. Kažkas panašaus it su transgeneze.
Žodžiu, smarkiai neperlenksiu lazdos, jeigu pasakysiu, kad kapitalizmas pateko į gilią ir nebeišbrendamą aklavietę. Tai jau seniai ne naujiena, apie tai atvirai kalbama bent jau nuo praėjusio šimtmečio septinto dešimtmečio. Šiek tiek krachą atitolino socialistinės sistemos žlugimas, tačiau naujų teritorijų ir rinkų virškinimas, naujų materialių ir intelektualinių aktyvų įjungimas į pasaulinės kapitalistinės sistemos cirkuliaciją užtikrino tiki 15-20 metų atokvėpį.
Svarbiausias klausimas - kokiu būdu kapitalizmas ruošiasi įveikti krizę. Ne, čia aš kalbu ne apie ekonominę krizę, bet apie kai ką daugiau - VYSTYMOSI KRIZĘ. Iš visko sprendžiant, vienintelis kelias, kurį mums pasiūlė - tai gili sistemos konservacija drauge su planetos gyventojų skaičiaus sumažinimu. Manau, visi yra girdėję apie auksinio milijardo koncepciją. Tai štai - tai yra ta pati "šviesi ateitis", į kurią mus veda kapitalizmas. Idėjos esmė tokia, kad pasaulio gyventojai bus suskirstyti į dvi kastas - auksinį milijardą, kuris turės galimybę vartoti, ir visa likusi žmonija, kuriai teks egzistuoti žiauriausio resursinio apribojimo režime ir kuri tuo pat metu turės gaminti materialias gėrybes viešpačių kastai. Suprantama, tokią sistemą turi globoti vieninga pasaulinė vyriausybė, o tai reiškia, kad bus sunaikintos VISOS valstybės (mums įprastu pavidalu). Tačiau tai irgi ne paslaptis. Manau, nereikia aiškinti, kas yra globalizacija.
Būtent tai mes dabar ir regime pasaulyje. Tai ir yra kelias į naują pasaulio tvarką, kurioje gerovės oazės, pasislėpusios už aukštų tvorų, bus apsuptos skurdo, tamsumo, chaoso, vergiško darbo, bado ir žiaurumų jūros. Nieko kito kapitalizmas žmonijai pasiūlyti nesugebėjo.

Komentarų nėra: