2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Sociumo sisteminė analizė (Ideologija ir išsigimimas)


Šis straipsnis paimtas iš versijos.com nes jis visiškai atitinka mano nagrinėjamą temą. O būtent kaip sociumas užkariauja žmogų. http://www.versijos.com/2012/03/30/ideologija-ir-issigimimas/#comment-223
Baisiausia yra tai, kad sociumas sėdi kiekviename iš mūsų. Be sociumo žmogus gyvent negali, bet problema yra ta, kad šis sutvėrimas pradeda dominuoti ir diktuoti sąlygas net ten kur jam reiktų patylėti.



Kaip liberalizmas, tolerancija, lyčių lygybė ir kiti europiečių civilizacijos pasiekimai susiję su europiečių rasės išsigimimu ir biologine degradacija? Pirmiausiai reikėtų paaiškinti, kaip tasai išsigimimas pasireiškia. Pirmiausia – tai instinktų, reikalingų, kad populiacija išgyventų, praradimas ar didžiulis susilpnėjimas. Tokių instinktų, kaip lytinis, tėvystė, savigyna, savo populiacijos gynimas. Taip pat ir fizinė degradacija: nutukimas, demaskulinizacija, fizinio ir fiziologinio atsparumo sumažėjimas.
Ryšys čia tiesioginis. Tokį išsigimimą genetiškai nulemia visi šie išvardinti žmonių civilizacijos pasiekimai. Genetiškai nulemti instinktai, kurie formavosi kitokiomis išgyvenimo sąlygomis, vystantis mūsų civilizacijai nuvedė žmoniją į aklavietę. Civilizacija, apsaugojusi žmogų nuo koreguojančios gamtos, sukūrė tokias žmonių populiacijos gyvenimo sąlygas, kuriose instinktai ima veikti neteisingai ir nukreipia organizmo veiklą į savigriovą.
Pavyzdžiui, instinktas verčia žmogų daryti riebalų pavidalo energijos atsargas juodai dienai. Natūraliomis sąlygomis, jeigu riebalų susikaups pernelyg daug, hormonai smarkiai apriboja organizmo judrumą ir, vadinasi, galimybę prasimanyti maisto iš gamtos. Žmogus pasidaro tingus ir apsnūdęs. Organizmas lieknėja, grįžta į normą.
O kas vyksta pas mus?
Į kraują išsiskiria hormonai, darantys žmogų vis labiau apatišku ir tingiu, o maistas vis nesibaigia. Tingumo hormonų išsiskiria dar daugiau. Rezultatas – gyventojai degraduoja dėl nutukimo.
Antras pavyzdys. Gamtoje patelės pastoviai arba ieško lytinio partnerio, kad pastotų, arba jau pastojusios, arba maitina vaikus. Pastaraisiais dviem laikotarpiais lytinis patelių aktyvumas nebeveikia arba yra minimalus. Moterims toks laikotarpis trunka du tris metus ir seka po maždaug pusmetį trukusio lytinio aktyvumo laikotarpio.
Gamtoje vienai seksualiai aktyviai patelei tenka iki dešimties seksualiai aktyvių patinų. Patelė seksualiai nepatenkinta ilgai nevaikšto – pernelyg daug pretendentų susiporuoti su ja. Instinktas skatina ją ne kovoti dėl patinų, o pasirinkti geriausią iš jų.
Tačiau dabar žmogus išmoko kištis į lytinės reprodukcijos procesus. Nėštumas neprasideda. Tačiau organizmas užprogramuotas pastoti. Ir siekia to vieninteliu jam prieinamu būdu: išskiria patelei į kraują daugiau lytinių hormonų, kad ši intensyviau ieškotų lytinių partnerių. Tačiau organizmas nesupranta, kad patelė įsistatė spiralę ir kad poruokis nesiporavęs – rezultatas bus tas pats. O hormonai toliau išsiskiria į kraują! Ir populiaciją ištinka lytinis disbalansas. Seksualiai aktyvių patelių skaičius pasidaro didesnis nei sugeba susidoroti seksualiai aktyvūs patinai. Patelės darosi vis labiau agresyvios ir nukreipia savo agresiją į nenaudingus patinus. Joms sutrinka lytinis instinktas ir jos nukreipia savo lytinį potraukį į tos pačios lyties atstoves. Štai jums ir feminizmas ir lesbietiškumas.
Patinai dėl seksualinio perisotinimo darosi vis labiau seksualiai pasyvūs. Jiems reikia vis stipresnių sužadinimo priemonių. Vengdami patelių agresijos, jie nukreipia susilpnėjusį savo seksualinį potraukį kur nors kitur. Iš čia – seksualiniai iškrypimai.
Trečias pavyzdys. Moterys nustoja gimdyti. O jeigu gimdo, tai geriausiu atveju vieną kartą. O 20% šiuolaikinių europiečių rasės moterų bevaisės: sužalojo save kišdamosis į savo lytines funkcijas. Anksčiau gimdavo daug vaikų. Nepavykę – su genetiniu broku, nusilpę – mirdavo, nepalikdami palikuonių. Instinktas skatino moterį ginti vaikus. Po kiekvieno vaiko mirties ji sielvartavo. O paskui vėl pastodavo ir nusiramindavo. Dabar jai į pagalbą atėjo medicina. Kad nesielvartautų. Dabar moteris su sužalota lytine sfera šiaip ne taip pagimdo vieną nepilnavertį vaiką ir išaugina jį su medikų pagalba. Nepilnavertis išgyvena, suauga ir pradeda veisti tokius pačius nepilnaverčius, perduodamas savo genetines ydas naujoms kartoms. Ir dabar jau jokia medicina nesusidoros su pasekmėmis.
Ketvirtas pavyzdys. Stresas. Stresas – tai reakcija į pavojų. Jis skatina veikti pavojaus metu: kaukis arba spruk. Tuo tikslu į kraują išsiskiria ištisa hormonų puokštė. Širdis pradeda smarkiau plakti, varinėdama kraują, kad organizmas gautų daugiau deguonies. Kraujagyslės susiaurėja, kraujas sutirštėja, kad traumos atveju žmogus netektų mažiau kraujo. Ir kas gi atsitinka, kai į streso būseną žmogų įstumia, tarkim, kelių policininkas arba viršininkas? Sumušti jį arba pabėgti, kad išsiskyrę hormonai suirtų? Rezultatas – hormonai ilgai cirkuliuoja kraujyje, o iš čia – infarktai ir insultai. Dar toliau siekiantis rezultatas – išmiršta patys aktyviausi ir agresyviausi individai. Biologiškai stipriausi.
Ir tokių pavyzdžių – begalė.
Pamenate Tasmanijos neskraidančių ir nebėgiojančių paukščių likimą? Jie kitados atskrido į salą, kurioje rado absoliutų saugumą ir gausybę maisto. Puikus gyvenimėlis baigėsi tuo, kad jie visiškai prarado instinktus ir sugebėjimą gintis. O surijo juos katės ir šunys – migrantai, kurie iki atsidurdami Tasmanijoje, gyveno įprastomis sąlygomis: pusbadžiu ir nuolatiniame pavojuje.
Visa tai suprantama, pasakysite jūs. O prie ko čia liberalizmas ir tolerancija?
O prie to, kad žmonija labai seniai pajuto, jog genetiškai nulemti instinktai nespėja vytis sparčiai besikeičiančios civilizacijos. Ir stengėsi pakoreguoti instinktus ideologiniu būdu (religija) – griežtomis žmogaus elgesio visuomenėje normomis. Kad asmenybei būtų lengviau susitaikyti su draudimais, juos pateikė kaip visagalės būtybės – Dievo – įsakymus. Šita būtybė draudė žudyti ir daryti abortus. Griežtai reglamentavo seksualinį gyvenimą. Nustatydavo dirbtinio badavimo – pasninko – periodus. Draudė gydyti ligas, paskelbdama jas Dievo bausme. Ir dar pačiais įvairiausiais būdais vargino vargšą žmogelį.
Bet štai, atėjo atgimimo, humanizacijos laikai, užgimė liberalizmas ir tolerancija. Ir paskelbė visus šituos draudimus prietarais. Paskelbė seksualinius iškrypimus tiesiog kitoniškumu, kurį reikia toleruoti. Paskelbė visuotinę moterų lygybę su vyrais visose sferose. Tik nesugebėjo apdovanoti vyrų vaikų gimdymo funkcijomis ir dėl to pasiūlė moterims šią funkciją panaikinti savyje. Paskelbė, kad šis moterų atsisakymas atlikti savo prigimtinę funkciją yra šventa teisė, kurią jai suteikė Dievas ir jos lygybės su vyrais pasiekimas. O ir pats Dievas bei religija buvo nusmukdyti iki vienos iš daugelio ideologijų, vienodai negerbiamų ir vienodai neprivalomų, rango.
Trumpiau tariant, euroatlantinė, arba, kaip dar priimta vadinti – judėjų-krikščionių civilizacija, panaikino visus šiuos prietarus ir patyliukais, su pasimėgavimu slysta į susinaikinimo bedugnę.
Svarbiausia yra tai, kad jeigu paliksi žmogų pačiam sau, savieigai, o tiksliau – jo instinktų valiai, tai žmogus, turėdamas priėjimą prie maisto gausybės ir neturėdamas reikalo kovoti už būvį neišvengiamai degraduos, o tokių individų populiacija susinaikins. Kas dabar ir vyksta su europiečių rase.
Ir dabar europiečiai su siaubu, mazochistiškai apmirę kaip tie bejėgiai Tasmanijos paukščiai, žvelgia į siauras link jų sėlinančių plėšrūnų akis. Plėšrūnų, kuriems svetimi visokie liberalizmai ir tolerantiškumai. Kurie paprasčiausiai nori ėsti, gimdyti ir maitinti savo mažylius.

Komentarų nėra: