Savižudybė iš holistinių pozicijų (žiauri tiesa apie savižudybę)

 Užteks. Apie savižudybę laikas kalbėti atvirai, kitaip sakant, tiesiai šviesiai.

Iki šiol mes iš esmės nieko tikro nekalbame apie savižudybes. Mes  meluojame patys sau. O, kadangi meluojame tai savižudybių artimiausiu metu tikrai nemažės. Yra visos sąlygos joms didėti.

Kodėl aš taip drąsiai ir įžūliai kalbu? Todėl, kad paskyriau pakankamai daug laiko savižudybės analizei. Išvados kurių priėjau buvo žiaurios.

 Bet apie viską iš pradžių. Nesu psichologas, todėl nevartosiu jokių mokslinių terminų ir teorijų. Paprasčiausiai atskleisiu savo minčių genezę. Išvados, kartoju, bus žiaurios.

                                              Pirmieji pamąstymai apie savižudybę.

Tai atsitiko beveik prieš trisdešimt metų. Jau gyvenau Vilniuje. Kartą susiskambinau su buvusiu bendrakursiu, draugu iš gimtojo miesto. Pokalbis sukosi apie bendrus draugus, bendrakursius: kaip tas, kaip anas gyvena ir t.t. Staiga jis man sako: ar tu žinai, kad Antanas nusižudė. ???   Kaip , kada, detalės ir t.t. Padėjome ragelius.  Va tada ir prasidėjo.

Maždaug po pusvalandžio mane aplankė kaltės jausmas. Protas iš kart paklausė. Kokia dar kaltė. Juk mes jau seniai nesimatėm (praėjo dešimt metų kai baigėm politechnikumą), niekada nebuvom artimi draugai (gal tik bendraminčių grupelė), pagaliau jau seniai tapome tik pažįstami net ir tuo metu kai dar gyvenau gimtajame mieste. Paskutinius tris metus mes nesimatėme, nes aš gyvenu Vilniuje. Jokios tiesioginės mano kaltės tikrai nėra. Bet kaltės jausmas manęs nepaliko. Ir ne tai, kad nepaliko, bet diktavo savo  geležinę logiką. O ji buvo tokia.

JIS GALĖJO NUŽUDYTI IR MANE IR BŪTŲ TEISUS.

Va taip. O geležinė kaltės logika dirbo toliau ir uždavinėjo klausimus. Ar maža avarijų kurių tikslas buvo savižudybė pražudant keleiviais ir kitus eismo dalyvius, ar maža teroristinių išpuolių dėl nevilties, pražudant  save ir  aplinkinius, ar...

Išeinant iš to, kad žmogus yra visuomeninių santykių visuma, o kitaip sakant tų santykių atspindys, visuomenės vaidmuo yra didžiulis, o gal būt net lemiamas. Šių santykių analizė mane atvedė prie dar įdomesnių minčių.

                                           Didvyris ir išdavikas

Tuo metu aktyviai domėjausi egzistencialistine filosofija, kritinėmis situacijomis, skaičiau Kamiu, Sartrą ir kt. Domėjausi teatru, dramaturgija. Ieškojau tokios ribinės situacijos kurioje labiausiai išryškėja atskiro individo ir jo visuomenės santykis. Radau. Štai jinai.

Karas. Priešas pagauna „liežuvį“. Iš jo reikalaujama išduoti tėvynę. Užaštrinkim situaciją iki kraštutinumo. Tegul bus, kad „liežuvis“ turi išduoti savo tėvus, gimines, draugus, mokytojus, kaimynus ir t.t. Jei išduos, priešas juos sunaikins, jei neišduos, žus pats. Viskas paprasta.

O, kad būtų dar paprasčiau „paimkime“ du herojus. Tegul bus, kad pirmasis atėjo į šį pasaulį mylimas tėvų, gerbiamas draugų, pedagogų auklėjamas ir skatinamas, ugdomos jo geriausios savybės ir t.t.

 O antrasis augęs asocialioje šeimoje, niekinamas aplinkinių, iš jo tyčiojasi  bendraklasiai, o slapta ir pedagogai ir t.t.

Stabteliu. Tęsinys bus vėliau. O dabar  gerai pagalvokit ar jus išduos ar ne. Ar tauta, kuri augina savižudžius turi teisę gyventi? Aš nesicaskinsiu, antroje dalyje tėkšiu viską atviru tekstu. Atminkit, kad savižudis tai tas pats išdavikas. Jei kam nors per kurią nors vietą neaišku, kad savižudis yra išdavikas ir išduoda ne bet ką, o mus, tai siūlau  dar gerai pagalvoti, pageidautina pakomentuoti.