2014 m. vasario 23 d., sekmadienis

Didžiausia žmonijos klaida. (1)

Tai kas bus aprašyta šioje temoje daugelį šokiruos.  Pirminis šaltinis šio teksto yra Grigorijaus Kurlovo  paskaita skaityta Alekso Janovskio universitete 2010.06.29.
http://shkoladuraka.rpod.ru/165372.html  Verčiu šią paskaitą nuo 22 minutės. Taigi, kas pajėgūs suprasti, rekomenduoju išklausyti patiems. O nesuprantantiems rusiškai, verčiu.   Pradedu.

Šiame pasaulyje yra tik vienas tikras dėsnis kurį galima apibūdinti ir pavadinti   (целостность и единство) vientisumo ir vienybės dėsniu. (pažodinis vertimas). O kai šis dėsnis pažeidžiamas tai  atsiranda dinamika kuri nori viską atstatyti į pirminę padėtį. Tai bendras ir gal net abstraktus problemos  apibūdinimas. Mentaliniame lygmenyje ši problema pasireiškia daug paprasčiau.
Pasaulis atskirai, o mano  gyvenimas atskirai. Kitaip sakant pasaulis gyvena savo gyvenimą, o aš savo. Mano gyvenimas su šiuo pasauliu neturi nieko bendro. Ir šis, iš pirmo žvilgsnio, nekaltas požiūris yra visų mūsų problemų, ligų ir bėdų pagrindas. 
Taigi pasikartosiu: pasaulis atskirai, o žmogus atskirai. Yra pasaulis ir esu aš kaip žmogus. Ir visi žinome kaip tai buvo. Pradžioje atsirado pasaulis, savaime suprantama, kad visiškai atskirai nuo žmogaus, nes žmogaus šiame pasaulyje negalėjo būti. Pasaulis ilgai evoliucionavosi ir tik kai kuriuo momentu į šį pasaulį atėjo žmogus. Čia labai svarbus momentas. Žmogus kaip ir atėjo į jau kažkada kažkieno sutvertą pasaulį. Tokiu būdu yra vidinis žmogaus pasaulis ir yra išorinis pasaulis. O iš čia seka, kad tokiame pasaulyje yra išorinis dievas, išorinės aplinkybės bei išorinės ligų ir problemų priežastys. Taigi, svarbiausia yra tai, kad viskas kas yra išorėje yra ne mano. Būtent ši mintis žmoniją amžiams uždarė į tamsų melo kambarį. 
Taigi, apie viską iš pradžių, bet pradėsiu iš toli. Ir nusiteikit tam, kad aš jus šokiruosiu. Kaip ne kaip atstovauju durnių mokyklai. Kaip be šito?
Taigi, Dievo nėra, nėra nemirtingos sielos, nėra nei rojaus, nei pragaro. Nėra nei laimės, nei teisybės, nei karmos, nei už jokius nuopelnus nei šiaip. Nėra meilės. Vot ko tikrai nėra tai meilės. Aš  ypatingai  tai pabrėžiu, nes daugeliui meilės supratimas yra svarbiau nei Dievas. Atkreipkit dėmesį MEILĖS SUPRATIMAS, MEILĖS SĄVOKA,  daugeliui yra svarbiau nei bet kas. Taigi, nėra meilės ir viskas. 
Nieko nėra!. O tai kas tuomet yra? Tu, aš, jūs. Mes esame ne dauguma, ne masė, o konkretūs žmonės: tu, jis, ji, aš. Daugiau nieko nėra. Nėra nieko daugiau tik mes. Aš, žinoma suprantu, kad prie šios minties dar reikia priprasti. O kur jūs dingsite, pripraskit, pratinkitės. 
ŽMOGUS ŠIAME PASAULYJE YRA TIEK VIENIŠAS, KAD JIS NE TAI, KAD DRAUGŲ, PRIEŠŲ NETURI. Kokie  dar ten velniai, ar  ateiviai. Kur tik dursi, visur į save pataikysi. Tai yra brolių Strogackių mintis, bet aš dažnai ją mėgstu pakartoti. Gal kas  šiuos brolius skaitėte, o gal kas nors Tarkovskio filmus matėte? 
Nežinau ar aš jus šokiravau ar ne, bet tikrai nuoširdžiai norėjau   būtent jus šokiruoti. 
Dievo nėra tol kol jūs JO nesukursite patys, nėra nemirtingos sielos iki tol kol neturėsime poreikio ją sukurti. Nieko nėra iki to momento kol nesukursime patys. Ir neapsimeskime šlangomis, jei mes pasakėme, kad Dievas, t.y. didysis fraktalas savo laiku sukūrė mažą fraktalą, t.y. mus žmones, tai pats laikas, mažajam fraktalui sukurti didųjį. Juk dalis fraktalo yra lygi dižiąjam. Jei didusis fraktalas sukūrė mažąjį tai mažasis taip pat  gali sukurti didųjį, pagal tas pačias kūrybos sąlygas, principus. 
Dievas šiame pasaulyje gali atsirasti tik dėka žmogaus. Prisiminkim šią mintį, nes nuo jos, nuo šios minties artimiausias 10 minučių aš šoksiu. (Lietuviškai gal geriau skambėtų -žaisiu). 28 min.


Komentarų nėra: