Būti ar nebūti Lietuvos valstybei?

http://www.lrytas.lt/-13107484011309292305-pasitikėjimo-atkūrimas-būti-ar-nebūti-lietuvos-valstybei.htm
Čia Pauliaus Stonio straipsnis Lietuvos ryte. Negalėjau neatkreipti dėmesio. Užvedė. O užvedė ne dėlto, kad būtų labai protingai parašyta, o tai, kad liečia tokią temą. Ne jis vienas toks kvailas. Aš šią temą kabinau 25 metai atgal. Sąvoką kvailas vartoju kaip idealisto sinonimą.
Taigi, o aš dabar noriu prisiminti kaip mąsčiau 25 metai atgal. O tuomet aš sirgau egzistencine ir visokia kitokia filosofija: Sartras, Kamiu, Kjerkegor, Fromas, Tolstojus, Dostojevskis na ir žinoma Arvydas Šliogeris. Sirgau dar ir teatru, modernistine literatūra ir visokiais kitokiais biesais. Visas mano ligas perėmė abidvi dukros. Jaunėlė dabar parsitempia visus tuos sartrus ir fromus ir dar serga teatru. Gaila vaikų, bet matyt taip lemta.

Taigi, nagrinėkime valstybę, o tiksliau individo santykį su valstybe iš egzistencinių pozicijų. O valstybė gali ugdyti arba didvyrius, arba išdavikus. Visi kiti neegzistuoja. Nes ribinėse situacijose išryškėja tiktais šie santykiai.

Didvyris ir išdavikas.

Raktiniai žodžiai šiam straipsniui turėtų būti tokie: motinos meilė, tėvynės meilė, krikščioniška meilė. Visa tai yra didžiausios, kada nors žmogaus sugalvotos nesąmonės. Taip sakant žodiniai stabai. Čia aš Fromo „Turėti ir būti“ stiliumi kalbu.
Vau, o kur dar patriotizmas ir kiti panašūs, ir labai jau neaiškūs žodeliai.
Oi tie daiktavardžiai. Neveiksmingi jie žmogaus gyvenime.

Taigi didvyrio ir išdaviko analizei paimkime du herojus ir juos atitinkamai užauginkime.

Tegul bus pirmasis mūsų herojus užaugintas ir išauklėtas normalioje šeimoje kurioje buvo laukiamas, mylimas, auklėjamas ir gerbiamas, buvo ugdomi jo gebėjimai ir t.t. Jis žinojo savo šaknis, jam buvo malonūs tėvai, seneliai giminės, draugai, bendraklasiai. Vienu žodžiu teigiamas herojus.

O antrasis mūsų herojus tai iš asocialios šeimos, mušamas, skriaudžiamas, niekinamas draugų ir bendraklasių. Sąrašą neigiamybių galima būtų tęsti ir tęsti. Manau, nesunkiai kiekvienas savo aplinkoje tokių matė.

O dabar statome mūsų herojus į ribinę situaciją kurioje reikalaujama išduoti tėvynę. Kitaip sakant „liežuvio „ variantas. Jei išduodi tėvynę lieki gyvas, o jei ne tai sušaudomas.

Užaštrinam situaciją iki kraštutinumo. Sakysim, kad jis turi išduoti savo tėvus, draugus, mokytojus ir kaimynus ir t.t. Jei išduos liks gyvas, bet žus jo artimieji (tėvynė), o jei neišduos-mirs, bet liks gyvi jo artimieji.

O dabar be jokių faniberijų bandykim analizuoti herojų poelgius, motyvus ir nuspėkime rezultatą.

Pirmasis herojus gali išduoti, sakysim neatlaikęs grasinimų, kankinimų ir t.t.
Jei ir atsitiks taip, tai svarbiausia kaip jis jausis po to? O jis jausis kaip žmogus pražudęs savo pagrindus. Jis jausis kaltas. Išlikęs gyvas bet sužalojęs savo žmogišką prigimtį.

O antrasis, kaip jausis? Niekaip nesijaus, liks gyvas ir viskas bus gerai. O ką jis praranda? Tuos, kurie jį užaugino? O kaip užaugino? Kaip gyvūną, kaip žvėrį. Tiesą pasakius ne visi su žvėrimis taip elgiasi kaip kartais elgiamasi asocialiose šeimose ir jų aplinkoje.
O žiūrint giliau juk išdavikui dažnai siūloma geresnė aplinka, žmogiškesni santykiai ir t.t. Sakysim savo šalyje neįvertintas specialistas ar mokslininkas dažnai yra paperkamas kitos šalies pasiūlant ženkliai geresnes gyvenimo sąlygas ir t.t. Kiek gerų specialistų buvo išviliota iš buvusios CCCP.

Kitaip sakant antrąjį herojų mes auginome tik kaip gyvą būtybę, bet ne žmogų. Kita šalis jį vilioja žmogiškesnėmis sąlygomis ir pripažinimu. ( čia turiu galvoje ne tokias kritiškas situacijas , kurias nupiešiau savo sąlygomis.)

Nes žmogus yra gyva būtybė ir visuomeninių santykių visuma. O jei visuomeniniai santykiai yra neigiami tai lieka tik gyva būtybė.

Todėl pirmasis mūsų herojus jei buvo tikrai, pilnaverčiai kuriamas kaip žmogus, sutiks mirti, bet neišduoti savo žmogiškumo. Pabrėžiu-savo. Pražudydamas savo artimuosius ir draugus jis sunaikins save kaip žmogų.

O kalbant apie tėvynę tai ją turėjo tik pirmasis herojus, o antrajam jokios tėvynės mes nesuteikėme. O tai reiškia ir neturime teisės reikalauti. Ir esame verti būti išduoti ir pražudyti.

Maždaug taip aš svarsčiau 25 metai atgal.

Sekančią dalį turėčiau parašyti artimiausiu metu, bet analizuosiu jau iš holistinių pozicijų. Ir būtinai paliesiu krikščionybės įtaką Lietuvio dvasingumui.