Tiesos paieškos

 Kad susigaudyti kokiame pasaulyje gyveni, esi priverstas ieškoti. Taip, nejučia, atsiduri kelyje. Su kuo tokį kelią galima palyginti? Ėjimas per pelkę, tiktais toks įvaizdis man atrodo labiausiai įtikinamas. 

Ėjimas per pelkę tai žengimas nuo vieno kupsto iki kito. Tiesa, kai pamatai sekantį kupstą, kai pamatai kur toliau žengti nes tai ant ko šiuo metu stovi jau grimzta.

 Taip ir su tiesa: surandi vieną tiesą, pasidžiaugi nauju atradimu, apsipranti, bet ilgainiui jauti, kad kažko trūksta. Esi priverstas ieškoti naujo kupsto, nes jauti, kad tas ant kurio stovi jau skęsta.

 Visų pirma, tiesos ieškojimas yra giliai vidinis poreikis. Niekas neverčia jos ieškoti. Išoriniam pasauliui geriau, kad neieškotum. Jam ramiau. Ieškoti tiesos verčia pats gyvenimas. Ko gero, kitaip ir būti negali.

Čia buvo teorija. Praktiškai esi priverstas pasiaiškinti kodėl gyveni. Juk gali ir negyventi. Gali nieko nedaryti, nieko neieškoti. Bet gi skęsti. Atrasta tiesa  netenkina, neatsako  į naujai iškilusius klausimus. Pastaraisiais metais mano ieškojimai yra surišti su internetu. Jame randi naujas idėjas, kurios ilgainiui pasensta ir vėl esi priverstas ieškoti. Nu ir ieškai, o kur dingsi. Gyventi tai reikia.

O pradėjau aš nuo forumų. Kai atradau forumus, pasinėriau su didžiuliu azartu. Vėliau atradau kabalą. Pasinėriau. 2008 metais atėjo krizė, kurią teko išgyventi nes netekau darbo pirmomis krizės dienomis. Dar vėliau suradau  tinklinį marketingą. Pasinėriau, giliai pasinėriau. Pamačiau pasaulį kitu kampu. Tinklinis marketingas atvedė į internetinius universitetus. Tapau, ne vieno tokio universiteto, laisvu klausytoju. Supratau, kad tokių kaip aš yra daug. Į savo gyvenimą pradėjau žiūrėti kitaip. Ieškojau kas dar žiūri kitaip. Keista, bet savo aplinkoje tokių mažuma. Jie kažkaip  susikoncentravę kitoje pasaulio pusėje: Amerikoje, Ukrainoje, Rusijoje, Izraelyje, Anglijoje, Airijoje.

 Šiandien aš stoviu ant dviejų kupstų.  Ir, rodos, tvirtai. Tinklinis marketingas, kaip praktinė veikla ir holistinis mąstymas,  kaip pasaulėžiūra.  

Tinklinis marketingas mane domina, kaip dabartinė, masinė užimtumo forma. Nes kitokio masinio užimtumo artimiausiu metu aš nematau. Tai sritis, kuri aktyviai vystosi ir atsiranda naujų, įdomių kompanijų ieškančių, kad kuo daugiau žmonių galėtų dalintis pelnu kartu su visais.

 Holistinis mąstymas, kaip mąstymo ir pasaulio pajautimo būdas padedantis nemeluoti pačiam sau.

Taigi, tai du stambūs kupstai pelkėje kurie, kiek tik aš netikrinau, neskęsta.

Nes tinklinis marketingas šiandien jau pereina į socialinį marketingą, o holistinis mąstymas savo prigimtimi yra vientisas apjungiantis save ir pasaulį kaip visumą.

Socialinis marketingas.

Mes jau pažįstami su tinkliniu marketingu, su MLM (daugiapakopiu tinkliniu marketingu), su partnerinėmis programomis. Bet kas yra socialinis marketingas susipažinsime artimiausiu metu: už savaitės dviejų, kai pilnai atsidarys nauja kompanija.  Kokia, nutylėsiu nes tai nėra taip svarbu.

 O svarbu yra tai, kad verslininkai ieško būdų kaip išspęsti pačią didžiausią tinklinio marketingo bėdą-didelį kadrų tekamumą.

Daugiau kaip 90 procentų bet kokios MLM kompanijos narių palieka kompanijas.

Palieka dėl suprantamų priežasčių-neperpranta šio darbo subtilybių, neturi tam gebėjimų.

 Kita vertus kompanijos žino, kad daugelis pabėgs, todėl daro sunkius marketingo planus, kad dar labiau apsunkinti naujokus.  Vyksta savotiškas žaidimas. Žaidimo tikslas kova.

 Žmonija bet kokią kovą pateisina kaip būtinybę.  Nes žmonija remiasi Darvino teorija. Ir viskas kas tik galima remiasi šia teorija, pradedant švietimo sistema, baigiant kova dėl darbo, dėl karjeros. O toliau seka, kad laimėjusieji visokiais būdais žemina pralaimėjusius, pradedant pašaipa baigiant labdara. (nesistebėkit, labdara yra viena iš pažeminimo formų).

Kova gamtoje egzistuoja, bet labai ribotai. Gyvūnai nėra tokie žiaurūs ir neteisingi savo gentainių atžvilgiu. Paprastai apsiriboja išvijimu iš savo teritorijos arba priešingai-užkariavimu. Mirtinų kovų ne tiek daug gamtoje lyginant su kova tarp žmonių.

Žmogus šiandien verčiamas kovoti ir dėl duonos kąsnio. Nors tos duonos civilizuotame pasaulyje užtenka visiems. Žmogus sukūrė techninę civilizaciją ir fizinio darbo kaip ir bet kokio darbo lieka mažiau. Reikėtų dirbti kiekvienam po 3 val. į dieną 15 val per savaitę. Bet to jokia valdžia nesiryžta daryti.

Todėl tinklinis marketingas dalinai padeda spręsti užimtumo problemą, bet ne iki galo.

Kas yra socialinis marketingas ir kokia jo reikšmė dabartinės krizės atveju. Socialinis marketingas užtikrina visiems tam tikrą minimalų atlygį. Sakysim jei  mėnesinis mokestis kainuoja 10 piniginių vienetų tai  minimaliai gauni 15, o iš čia seka, kad 10 gali apsimokėti, 5 lieka. Paprastoje MLM kompanijoje sekantį mėn vėl reikia mokėti 10 jei nori būti aktyvus.

Natūraliai iškyla klausimas: o iš kur tie pinigai gaunami jei mokama visiems. Atsakymas paprastas. Dalį pelno kompanija išdalina visiems kompanijos darbuotojams, reikalaudama atlikti tam tikrus minimalius veiksmus.

O ar tai teisinga spręskite patys.

Apie atominę elektrinę kitaip.

Ar pagalvojot kam mums reikalinga valdžia. Nežinot?  Leiskite man atsakyti.  Valdžia mums reikalinga tam, kad jie žinotų maksimaliai visą informaciją, bet mums nesakytų. Tiksliau jie reikalingi tam, kad mums pateiktų tik tą informacijos dalį kuri jiems reikalinga, bet tai nebūtinai turi būti tiesa.

 O pradėt reikia nuo įstojimo į ES. Kaip žinia įstojimas į ES mums kainavo atominę, bet užtai gavome alaus butelį. Primenu, kad stodami į CCCP Mes gavome pigesnį cukrų nors CCCP pačiai cukraus trūko. Sakyčiau, kad praėjus pusei amžiaus  mes  tapome pigesni.  Kam to reikėjo? Tiems kas pastatė alaus.

 Tuo tarpu atominė galėjo ramiai nugyventi savo amžių ir viskas su ja būtų tvarkoje.

Tiesa  anksčiau dirbau energetikos srityje (El tinklų dispečeris). Rašau todėl, kad  parodyčiau, kad šią sritį žinau ir išmanau.

Atominės elektrinės buvo reikalingos pramonės amžiuje kai reikėjo daug elektros energijos. Šiandien šie poreikiai  jau mažėja.  Didžioji dalis transformatorinių Lietuvoje dirba vos kelias procentais  išnaudodamos savo  pajėgumus. O tai reiškia dirba tuščiai ir nuostolingai.

O dabar apie naują elektrinę. Sakau savo nuomonę remdamasis informacija kurią žinau.

1.       Atominio kuro tinkančio atominėm elektrinėm  gamtoje yra tik kokiems 20-30 metų. Tinkamas kuras yra perdirbus atomines bombas. O iš čia seka, kad atomines elektrines gali turėti tik tos šalys kurios jo daug turi, kad ir galvučių forma.

O jei taip yra iš tikro tai dabartinė atominė reikalinga kažkam kažką plauti. Kaip ir ankstesnės uždarymui.

 Kažkas man pasakys, kad mano informacija yra neteisinga ir dar iš aukšto žiūrėdamas pasakys ....tai netiesa ir t.t.

 Ar tikrai taip? O  jei mes surinksim tikrus pasaulinio lygio specus ir padarysim akistatą. Ar  analizavom viešai šį klausimą? (Aš nežinau nes TV nežiūriu, o kitur šios diskusijos nemačiau)

2.       Čekuolis pateikė informaciją tik savo auditorijai. T.y. tik tiems žmonėms kurie neturi interneto ir nesidomi. Tokių yra dauguma. Čekuolio  argumentai  yra  nerimti.

3.       Šiandien aš esu už alternatyvią energiją: saulės, vėjo ir kitokią.

 Taigi, galima būtų daugiau  ir giliau  analizuoti atominės elektrinės situaciją, bet laiko jau nėra.   

P.S. Sekmadienį teko bendrauti su giminėmis bendrame baliuje.  O buvo ten ir tokių kurie žino apie geodezinę padėtį Visagine. O ji nėra idealiai tinkama atominei elektrinei. Bet niekas neatsižvelgia į šios srities specialistų nuomonę.  Nors tą nuomonę žino visi suinteresuoti asmenys.

Kas už atominę, o aš už saulę.

Sukūriau naują blogą, nu tokį,  vieno puslapio, skirtą pritraukti investuotojams. Filmuką surežisavau, įgarsinau, sumontavau ir įdėjau į internetą. Balsas nekoks, nepraskalavau gerklės.
Žiūrėkit kas gavosi.

http://energijasaules.blogspot.com/

Holistinis požiūris pagal M. Laitmaną.

Šiandien politika, ekonomika, kultūra, mokslas – apskritai viskas remiasi tik bendravimu, tarpusavio ryšiu, o žmogus viduje neatitinka šių sistemų. Išeina, kad visos mūsų sistemos pasiekė tam tikrą būseną, o žmogus – ne, ir todėl jam labai sunku. Nieko negalime teisingai valdyti, todėl mūsų ekonomika, menas, mokslas, vaikų auklėjimas ir kitos sistemos atsidūrė krizėje. O juk jos visos, iš esmės, siekia būti integraliai susijusiomis, bet jas valdantis žmogus dar ne toks. Ir ką gi su juo daryti?
Žmogaus egoizmas lieka individualus. Matome, kaip jis nori atsisakyti, atsijungti, izoliuotis, pasislėpti nuo kitų. Jam reikalingas atskiras gyvenamasis plotas. Jis lyg ir pasiruošęs būti susijęs su kitais, bet tik per telefonus ir kompiuterius, tarytum saugodamas savo individualumą, neliečiamybę. Ir mes to neturime griauti, o bent jau prilyginti toms sistemoms, kuriose jau esame.
Pati gamta – globali ir parodo, kaip ji visiškai tarpusavyje priklausoma visose jos dalyse. Sukūrėme savo mokslus, tarkim, fiziką, biologiją, zoologiją kaip atskirus gamtos tyrinėjimus, o gamtoje to nėra – ji vientisa ir viskas joje tarpusavyje susiję. Kitaip tariant, požiūris turi būti bendras, holistinis, o jis ne toks.
Toks pat bendras požiūris turėtų būti ir į visą kasdienį gyvenimą pasaulyje, tačiau ir jis ne toks. Žmogus neatitinka pasaulio, kuriame atsidūrė – tiek iš gamtos, tiek iš tų sistemų pusės, kurios staiga savaime, nepriklausomai nuo mūsų tapo integralios. Į tokią būseną mus atvedė evoliucija.
Toliau negalime taip egzistuoti, krizė tęsis. Ji reikalinga būtent tam, kad pažadintų žmogui būtinybę keistis.
Ir žmogus turi savarankiškai, sąmoningai pereiti šiuos pasikeitimus. Jis turi įgyti integralų pavidalą, atitikti visas sistemas: visuomenines, politines, ekonomines, kultūrines ir t. t., taip pat gamtą.

Šaltinis:  http://www.laitman.lt/2012/08/12/holistinis-poziuris/

Kaip panaikinti bedarbystę?

Pastaruoju metu nieko nerašau. Kartais tiktais įdedu kitų žmonių mintis. Dedu daugiausia tik tas kurioms pats pritariu. 

Nuomonė: (A. Michailovas, EPI centro ekspertas): Bedarbystė yra blogai. Ji reiškia milijonų žmonių, norinčių ir negalinčių rasti darbo, socialinę ir finansinę degradaciją. Tai – problema. Anksčiau ją spręsdavo, spartindami ekonominį augimą iki visiško užimtumo lygio. Tačiau šiandien tai jau neįmanoma. Kaip vis dėlto išspręsti šią problemą?
Nedarbo mažinimo metodas: darbo dienos ir darbo savaitės trumpinimas, švenčių ir atostogų ilginimas, kursų organizavimas darbo vietose, pensinio amžiaus trumpinimas, privalomas visuotinis visų amžiaus grupių ir nedirbančiųjų lavinimas.
Atėjo laikas peržiūrėti stereotipus, keisti refleksus – pradėti naują gyvenimą naujoje žmonijos vystymosi spiralės vijoje.


Šaltinis: http://www.laitman.lt/2012/09/05/laikas-keisti-stereotipus/

Mano kartos vaikystė...

Buvo laikai…
Jei  buvote  vaikas  60-ais,  70-ais  ar  80-ais,  žvelgiant  atgal, sunku
patikėti,  kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose
važinėjome be saugos diržu ir pagalvių. Šilta vasaros diena pasivažinėjimas
arkliu  pakinkytu  vežimu  buvo  neapsakomas  malonumas.  Mūsų lovytės
buvo išmargintos  ryškiais  dažais,   turinčiais  didelį švino kiekį. Ant
vaistų buteliukų  nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o
spintos neužsirakindavo  niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo,
o ne iš plastikinių  butelių.  Niekam  negalėjo  šauti  į  galvą dviračiu važinėti
su šalmu. Siaubas! Valandų  valandas  mes  meistravome  vežimėlius  ir paspirtukus iš lentų
ir sąvartyne  rastu guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis  kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą. Mes  išeidavom  iš  namų  ryte  ir  žaidėm  visą  dieną, grįždami tada,
kai užsidegdavo  gatvės  žibintai  ant  medinių stulpų, ten, kur jie buvo.
Visą dieną  niekas  negalėjo  sužinoti,  kur mes. Mobiliu telefonu nebuvo! Sunku įsivaizduoti.   Mes   pjaustėmės   rankas  ir  kojas,  laužydavomės kaulus, išsimušdavome  dantis  ir  niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo.  Buvome  kalti  tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes  valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš  vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų   priedelių,   kompiuterių, 165  palydovinės  televizijos kanalų, kompaktinių  diskų,  mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! Užtai  mes  turėjom  draugų.  Išėję iš namų mes juos rasdavom. Mes važinėjom dviračiais,  pavasario  upeliuose  plukdydavom  degtukus, sėdėdavom ant suoliuko,  ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes  sugalvodavom  žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo. Kiekvienas  nors  kartą  buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai  kurie  mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems  metams.  Kontroliniai  ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai  teoriškai  apimdavo  5,  o  iš  tikro 3 balus. Per pertraukas mes apliedavom  vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.
Praktiškai neturėjome  supratimo  apie  tai,  kad  galima  išsipirkti nuo milicijos
ar išvengti  armijos.  Tais  metais  tėvai  paprastai  stodavo įstatymo pusėn, galite  sau  įsivaizduoti!? Iš  tikro  pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie  jų  pripratom  ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas - pirma tarybinė  priemonė  vyrams  po skutimosi? Atsimenate? O toki stebuklą, kaip automobilio  Moskvič  412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio  stiklo  pakraštyje,  kailiu  aptrauktas  vairas, pavarų lazdeles galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių  guma  -  tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O  kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos -  kiek  daug  žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene -argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogiene! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas - “Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?!
Arba  ši  stebuklinga  močiutės  frazė  -  “Tik  stiklainius grąžinkit!” O šaldytuvą  ZIL  atsimenat,  su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki  už  rankenos,  byra  stiklainiai.  O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų  durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidoru padažas. Durelių šone  guli…vaistai! Nemokama medicina - irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o  eilės  dvi  -  viena su talonais, kita - užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia - “aš tik paklausiu!” Kiek  jų  dar  buvo,  tų  pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš
virtuves į vonia  - į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas - arkliukas…
Dantų  milteliai  - valo ir dantis, ir sidabrą… Sisiojantis berniukas ant tualeto  durų… 

Televizorius “Rubin” - imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su  inkariuku…  atsimenat?  Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote -”Septyni pasaulio stebuklai!” Mes  anksčiau  darėme  tai,  ko  dabar  niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau  -  jei  šiandien  nors  kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat - tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto  vandens  automatus  atsimenat?  Juose  stovėdavo stiklinė - visiem viena.  Šiandien  niekam  ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklines! O anksčiau  juk  visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio.  O  juk  vandens  fontanėlis  kartais  neveikdavo…  Vis tiek gerdavo!  Tarp  kitko,  aplinkui  besisukiojantys  mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo  -  namuose  dūmai,  visame  bute  aitrus  kvapas. Lentele tokia, su juodomis   linijomis.   Ką   jūs   sau   įsivaizduojate?   Sekta?   Ne… tai is-de-gi-ni-mas!  Milijonai  vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. “Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…” Mergaitės,  o  jūs  atsimenat  gumytes?  Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!

Ta  karta  davė  daugybę  žmonių,  kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo.  Mes  turėjome  pasirinkimo laisve, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę,  ir  mes  kažkaip  išmokom visu tuo naudotis. Jei jus vienas iš šios  kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė  iki  tol,  kai  valdžia  nupirko  jaunimo  laisve  už riedučius, mobilius  telefonus,  žvaigždžių  fabriką  ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…